Jono Gižo asmenybės šviesa 150 metų šildo Dreverną
Virginos Asnauskienės vadovaujama folklorinė programa „Į žvejus eisiu…” visus žiūrovus pavertė dalyviais: svečiai ir žuvyčių šokį šoko, ir tinklus metė.
J. Gižo etnografinės sodybos filialo vadovė Dovilė Vaičiulytė svečius vaišino kafija ir pristatė muziejaus ekspoziciją „Laivadirbio skrynią atvėrus…”
Dreverna švenčia kadaise abiejose Kuršių marių pakrantėse garsaus laivadirbio Jono Gižo 150 metų gimimo sukaktį. Anuomet savo meistryste praturtinęs visa kraštą J. Gižas prisimintas prieš septynerius metus, kai rajono valdžia ryžosi atkurti dalį jo išlikusios sodybos, jau pavirtusios laužu. Tiek etnografinės sodybos atkūrimas, tiek legendinio laivadirbio laikų reisinio plokščiadugnio laivo statyba pareikalavo didelių lėšų, biudžetinių ir europinių, tačiau, regis, investicijos buvo vietoje ir laiku. Nes žmonės pagaliau atranda Dreverną.
Pasitiko su kafija ir gliumziniu pyragu
Trečiadienio popietę pabodusius kabinetus į gaivų nušvitusį Pamario orą išmainė ir rajono meras Vaclovas Dačkauskas su pavaduotojomis Rūta Cirtautaite ir Violeta Riaukiene. Jiems draugiją palaikė ir dvi Tarybos narės Rasa Petrauskienė ir Regina Kernagienė, Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė. Rajono vadovai atvyko pasveikinti švenčiančių dreverniškių, pasigrožėti ta proga parengta edukacine programa, aplankyti ir padėti gėlių ant šviežiai sutvarkyto J. Gižo šeimos kapo Drevernos kapinaitėse. Svečius dreverniškiai pasitiko su Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo skanėstais – kafija ir gliumziniu pyragu. Smagi Drevernos sielos Virginos Asnauskienės vadovaujama folklorinė programa „Į žvejus eisiu“ visus žiūrovus pavertė dalyviais: svečiai ir žuvyčių šokį šoko, ir tinkles metė… Šokiu ir daina dreverniškės „Žvejytės“ šišioniškių tarme papasakojo visą istoriją, kaip žvejai ruošėsi žvejybai, kaip gaudė žuvį, kokiais laivais plaukė, kokias žuvis gaudė, kokie pavojai jų tykojo marių platybėse, ir kaip krante jų laukė žmonos. Vėliau tą pačią Pamario žvejų gyvenimo ir tradicijų istoriją, persipynusią su garsiausio Drevernos laivadirbio gyvenimo gija, įdomiai papasakojo Gargždų krašto muziejaus J. Gižo etnografinės sodybos filialo vadovė Dovilė Vaičiulytė.
Gižų vaikai pasitraukė į Vakarus
Drevernos muziejuje įrengta istorinė ekspozicija apie laivadirbį ir žveją J. Gižą, pamario kultūros vertybes, žvejybos ir laivadirbystės tradicijas.
Muziejaus eksponatai byloja, jog laivų statytojas Jonas Gižas (Johann Giszas) (1867–1940 m.) gimė Ventėje, o į Dreverną persikėlė apie 1895 metus, kai vedė Evą Traushies (1875–1937 m.). Jos tėvas Martin Traushies buvo kaimo bendruomenės seniūnas, kurio giminė jau nuo XVII a. gyveno Drevernoje. J. Gižas, įsigijęs Drevernoje sklypą, pasistatė namus, dirbtuves. Su žmona Eva laivadirbys susilaukė 7 vaikų: 3 sūnų bei 4 dukterų. Anksti mirus motinai, viena iš dukterų – Eva – apsisprendė nekurti savo šeimos ir liko gyventi su senstančiu tėvu. Po karo visi kiti vaikai emigravo į Vokietiją. Pasak muziejaus vadovės D. Vaičiulytės, tėvui pasišventusios Evės dėka išsaugota daugybė vertingų eksponatų: jo rankomis pasigamintas varstotas, vėtrungė, įrankių dėžė, kiti instrumentai, išliko jos pasakojimai apie šeimos gyvenimą ir tėvo amatą. Muziejus turi unikalių kadrų, kaip keletą metų prieš mirtį Evą aplankė mokslininkai, ji priėmė juos nelabai svetingai, nepatiko filmavimo kamera, tad pasakojama, daugiau panašių ekspedicijų į namus nebeįsileisdavusi. Mirė ji 1993 m., palaidota šalia tėvų šeimos kape Drevernos kapinaitėse. Sena sodyba, likusi be šeimininkės, visai susmego į žemę. Beje, dabar Drevernos kapinaitės irgi vertos dėmesio – vien jau tuo įdomios, kad įkurtos ant apvalios smėlio kopos tarsi ją kas būtų saujomis supylęs. Tinkamai neprižiūrimos jos buvo užžėlusios alyvų krūmais, ir paslėpusios įspūdingą J. Gižo šeimos kapą. Laivadirbio antkapyje įspaustas senovinio kuršmarių žvejų laivo – kurėno kontūras.
Pasak Gargždų krašto muziejaus vadovo Mariaus Mockaus, šias kapines iki jubiliejaus skubėta sutvarkyti iš esmės. „Iki šiol seniūnija prižiūrėjo kapinaites, kiek galėjo, tačiau čia reikėjo investicijų. Savivaldybė skyrė lėšų, tad buvo čia iškirsti menkaverčiai krūmai, įrengti laipteliai, kapinės aptvertos gera metaline tvora. Tvarkymo darbus pradėjome dar pernai lapkritį, kad suspėtume iki šventės. Tvarkant atsivėrė gražios senos pušys, išsikerojusios kopos viršūnėje, taip pat kaltiniai metaliniai kryžiai, kurie pasakoja krašto istoriją, ir juos būtinai reikėtų išsaugoti ateities kartoms. Pačios legendomis apipintos kapinaitės nedidelės – maždaug 20 kapaviečių“, – pasakojo M. Mockus. Pasak jo, sutvarkius kalnelį, pastebimai čia pagausėjo ir lankytojų. Kaip keleriopai jų pagausėjo ir etnografiniame J. Gižo muziejuje bei pačioje Drevernoje.
Laivadirbio skrynią atvėrus…
Pamario įžymybė J. Gižas kadaise statė ir remontavo plokščiadugnes Kuršių marių žvejų burines valtis. Muziejaus ekspozicijoje pateikiamos fotografijos ir laivų konstrukcijos puikiai iliustruoja J. Gižo ilgo ir kruopštaus triūso rezultatus. Pasak muziejaus vadovės D. Vaičiulytės, laivai buvo statomi nuo pavasario iki rudens, prieš tai gerai išdžiovinus ir paruošus medieną. „Per sezoną garsusis Drevernos laivadirbys su pagalbininkais, jam padėdavo ir paaugę sūnūs, pagamindavo po 4–5 valtis. Gamindavo valtis savo kieme, tačiau kai būdavo užsakomos didžiosios burvaltės, su savo įrankių dėže, kuri išlikusi ir eksponuojama pas mus muziejuje, vykdavo pas užsakovą ir ten jam statydavo laivą. Gamindavo kiudelines, bradines, venterines valtis, kurėnus… D. Vaičiulytė papasakojo, jog Nemuno deltoje ir pietinėje marių dalyje labiau žvejota kiudelinėmis valtimis. Tokia valtis vilkdavo maišo formos tinklą lėtai dreifuodama šonu. Tam buvo keliama papildoma stabdanti burė. Kurėnais būdavo žvejojama poromis traukiant tinklą. Išskirtiniu Kuršių marių žvejybos būdu tapo poledinė žūklė, kai mušdami būgnus žvejai bandydavo nukreipti po ledu esančias žuvis į per eketes įleistus tinklus. „Stinta pūkis, stinta pūkis…“ – marių ledu skambėdavo vienodas ritmas. Tai archajiškas, siekiantis akmens amžių žvejybos būdas. Burvaltes dreverniškiai naudodavo ne tik žvejybai, bet ir kelionėms į bažnyčią Juodkrantėje, turgų, daiktų, gyvulių, grūdų, šieno pervežimams. Dabar Drevernos prieplaukoje stovintis reisinis burinis laivas „Dreverna“, senųjų reisinių prototipas, kurių vien pavadinimas – reisinis, reiškia atliekamus reisus mariomis.
Vėtrungės – išskirtinis pamario atributas
Žvejų laiveliai atrodė itin gražiai su jų stiebus papuošusiomis spalvingomis vėtrungėmis, tačiau jos nebuvo vien dėl grožio. 1844 m. Kuršių mariose buvo įvestas privalomas didžiųjų burvalčių – brandinių, kurėnų, kiudelinių – žymėjimas. Kiekvienam žvejų kaimui buvo priskirti grafiniai vėtrungių ženklai. Drevernos vėtrungės skydo, padalinto į tris vertikalias dalis, spalvos tokios: vidurinis laukas – raudonas, o kraštiniai – balti. Pavyzdžiui, Nidos vėtrungė – lyg šachmatų lenta – juoda, balta. Muziejininkė D. Vaičiulytė atskleidė priežastis, kam buvo reikalingos vėtrungės. Mat kiekviena žvejų gyvenvietė turėjo laikytis tvarkos, žvejoti jai priskirtose marių zonose, nesigviešti svetimos žuvies. Tačiau ilgainiui vėtrungės pasidarė tokios spalvingos, kad nebebuvo galima įžiūrėti, kam jos priklauso. Tad įvestas burių žymėjimas su kaimų pavadinimų raidėmis ir leidimų numeriais.
J. Gižas taip pat gamindavo ir vėtrunges, viena originali Nidos žvejams gaminta vėtrungė yra išlikusi iki šių dienų ir eksponuojama muziejuje. Pasak D. Vaičiulytės, garsusis laivadirbys mėgo gaminti vėtrunges ir burvalčių modelius, juos parduodavo, dalyvaudavo ir laimėdavo konkursuose. Yra žinoma, kad išlikę trys J. Gižo valčių modeliai, vienas jų saugomas Monako okeanografijos muziejuje. Kitas – pas jo anūką Vokietijoje, tad tikimasi, gal pavyks muziejui kada nors gauti šį vertingą eksponatą.
Šiandien Drevernoje – vėl šventė
Išgirdus muziejuje, kaip buvo gaminami marių laivai, vėtrungės, J. Gižo 150 metų sukakties minėjimo šventės dalyviams buvo pasiūlyta ir patiems pasigaminti, nuspalvinti vėtrunges. Pasidžiaugus pagamintais darbeliais, skanauta dreverniškės Aldonos Stasiukėnienės išvirta gardi žuvienė. O po to visi norintieji galėjo paplaukioti po marias reisine burvalte „Dreverna“. Renginyje padėkota visiems, prisidedantiems prie J. Gižo etnografinės sodybos ir Drevernos klestėjimo: muziejaus ir Turizmo informacijos centro vadovėms D. Vaičiulytei, Laurai Martinkienei, buvusiai vadovei Gintarei Atkočiūnei, prieplaukos operatoriaus atstovui Martynui Kleviniui, folklorinio ansamblio vadovei V. Asnauskienei, muziejaus ūkvedei Virginijai Kaktienei ir „Drevernos“ laivo kapitonui Vaidui Bliūdžiui, virėjai A. Stasiukėnienei. Jiems padėkos raštus įteikė meras V. Dačkauskas, jo pavaduotoja, rajono Turizmo tarybos pirmininkė R. Cirtautaitė, Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė.
Šeštadienį vėl bus tęsiami renginiai, skirti J. Gižo 150 metinėms, kurie susilies su tradicine žvejų kaimo švente „Ant marių kraštelio“. Numatoma šventinė konferencija, simbolinės Drevernos vėtrungės iškėlimas, mažųjų laivų uostelyje bus nuleistas atminties vainikas negrįžusiems į krantą pagerbti, bus išdalinti Padėkos karšiai labiausiai nusipelniusiems Drevernai ir vyks daug koncertų, pasirodymų, kuriuos vainikuos fejerverkas. Dreverniškiai kviečia nepraleisti šios progos pasilinksminti jų krašte, o kartu ir sužinoti daug naujo apie Pamarį garsinusius žmones ir įdomias vietos tradicijas.
