Jucaitiškiai akmenyną pavertė jaukia erdve
V. ir J. Toliušiai: „Šio akmens negalėjo pajudinti du galingi ekskavatoriai.“
Į „Bangos“ redakciją paskambinusi skaitytoja susižavėjusi pasakojo apie Jucaičių kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, išpuoselėtą sodybą – tarsi rojų. Sodybos šeimininkė Vanda Toliušienė su sūnumi Juozu savo tėviškėje nuoširdžiai kuria grožį. Medžiai, akmenys, gėlių kompozicijos natūraliai susilieja su gamta, stebindami kiekvieną čia apsilankiusįjį.
Kelias į rojų
Pasukę į Jucaičius, ilgai riedėjome kaimo keliuku. Atokiai viena nuo kitos laukuose išsibarsčiusios sodybos, besislepiančios už vešlių piktžolynų. Tarsi vaiduokliai žemėn smengantys pastatai. Ir tik viena kita tvarkinga sodyba su žydinčiais gėlynais teikė viltį, jog kaimas gyvas.
Ir netikėtai atsidūrėme medžių apsuptoje sodyboje su vaiskia vejos žaluma, gėlynais, galingais ąžuolais, išlakiomis pušimis, beržynėliu, tvenkiniu su žydinčiomis vandens lelijomis… Iš tolo švietė ryškiomis spalvomis nudažyta troba, o prie jos žydėjo gėlės. Šio gražaus ramybės užutekio šeimininkė 77-erių metų V. Toliušienė šypsodamasi ištarė: „Čia – mano tėviškė. Kadaise proseneliai, gavę žemės, šioje vietoje įsikūrė.“ Sodybos teritoriją juosia netoliese prasilenkiančios Šalpės ir Veiviržo upės. Įspūdingi jų skardžiai – tarsi iš daugiabučio žvelgtum į apačioje sruvenantį vandenį. Pavasarį girdėti ledonešio atodūsiai. Čia išsaugotas natūralus landšaftas. Gėlių kompozicijos, medžiai, akmenys natūraliai susilieja su gamta.
Savo gimtąją sodybą puoselėjanti V. Toliušienė kalbėjo: „O ką veikti senatvėje? Aš visą laiką sodinau gėles, bet kol vyras gyveno, tiek nebuvo, nes jų nemėgo.“
Išlaidų neskaičiuoja
Pasak J. Toliušio, penktos kartos atstovo, užaugusio šioje sodyboje, šį nuostabų kampelį sukūrė gamta. Tereikėjo kai ką pataisyti, atverti, papildyti ir nuolat palaikyti tvarką. „Nuo mažens buvome mokomi tvarkos ir ją mėgstame“, – patikino Juozas.
Yra kur akis paganyti 2 hektarų teritorijoje. Visa sodyba pavyzdingai sutvarkyta. Ne juokas išdailinti tokį plotą. „Aš nelaukiu, kol apžels – pjaunu beveik kas savaitę žoliapjove arba traktoriuku“, – aiškino Juozas.
Betgi žolė atželia, vadinasi, darbas – be pabaigos. O kiek tai kainuoja: benzinas, tepalai… Tačiau pašnekovas provokacijai nepasidavė: „Aš – ne materialistas, pinigų nekaupiu.“
J. Toliušis registruojasi Darbo biržoje. „Nejaugi kasdien iš Jucaičių važinėsiu į Klaipėdą dirbti? – retoriškai klausė jis. – Be to, mamos, kuri nestiprios sveikatos, negaliu vienos palikti namuose.“
Gėlynus prižiūrinti Vanda prisipažino: „Kai su gėlėmis galiu pasikalbėti, sveikesnė pasijuntu.“ Darželyje nemažai senovinių gėlių, netgi rūtos žaliuoja. Iš gėlių ir akmenų įvairias kompozicijas sudėliojusi. Taip, kaip jai atrodo gražu. Sūnus iš lazdyno nupynė tvorelę: šis dekoratyvinis elementas ne tik puošia, bet ir saugo gėlyną, kad vėjai neprineštų lapų.
V. Toliušienė patikino, jog tvarkyti sodybą padedantys ir kiti 3 jos vaikai, nors gyvena toli. Jie ne tik patys su šeimomis čia atvyksta, bet ir draugų atsiveža. Šie ilgai negali pamiršti unikalaus kampelio.
Turtingi akmenų
J. Toliušis mėgsta akmenis: šalia beržynėlio stirta sukrauta. Visoje sodybos teritorijoje pilna akmenų – pavienių, didesnių ir mažesnių. Ar tai „akmenligė“? Mama su sūnumi skuba aiškinti, jog visi rasti šioje sodyboje. „Čia – akmenynas, akmuo prie akmens. Visų neatveriame – nebūtų žalumos“, – tikino Juozas.
V. Toliušienė pasakojo, jog akmenys išgelbėję sodybą nuo melioracijos. Sako, jau dokumentai buvo paruošti nušluoti ją. „Bet atvažiavo melioratoriai dviem galingais ekskavatoriais, pabandė ištraukti šį, prie šulinio dunksantį akmenį, ir – nė iš vietos. Net nepajudėjo. Nežinia, kokia jo dalis slūgso žemėje“, – kalbėjo Toliušiai.
O gal tai Žemaitijos Puntukas?
Juozas patikino, jog natūraliame landšafte jokių skulptūrų, juolab betoninių, nėra. Čia tik tai, ką gamta sukūrė: ąžuolai plačiomis šakomis, išlakios pušys, beržynas. Ir paslaptingais raštais išrašyti akmenys.
Jaukus ir gražus šis gamtos prieglobstis, puoselėjamas rūpestingų žmonių. V. Toliušienės ir sūnaus Juozo pastangas gražinti savo tėviškę įvertino Daukšaičių bendruomenė, juos apdovanojusi padėkos raštu.
Virginija LAPIENĖ
