Judrėnų krašte įspaustos jau 460 metų istorijos pėdos
„Saugok, Viešpatie, šį mažą Žemaitijos kampelį“, – šia uvertiūra pradėjo Judrėnų šventę Judrėnų kultūros namų renginių organizatorė Vilija Norvilienė ir seniūnas Zigmantas Siminauskas. Jiedu kalba žemaitiškai, ta šneka, kuria irgi kalbėjo kraštietis Steponas Darius. Šventės akcentai – pirmas vietovės paminėjimas, legendinio Dariaus ir Girėno skrydžio 88-osios sukaktuvės ir Stepono Dariaus gimimo 125-metis. Tad neatsitiktinai renginys vyko lakūno gimtinėje Dariškėje su edukacija, lėktuvų, lengvųjų orlaivių skrydžiais.
Pro mažą debesėlį nedrąsiai išlenda saulė ir atsispindi judriai bėgančiame upelyje. Sako, kad šio upelio tėkmė ir atnešė Judrėnų kraštui vardą, kuris jau skaičiuoja bemaž pusę tūkstantmečio. Judrėnų istorijos vingiuose buvo visko – žmonės išgyveno maro, bado ir karo baisumus, siekė geresnio ir laisvesnio gyvenimo, kovojo už jį. Ši žemė ir miškai užaugino ne vieną žmogų, kurio pėdų gylis neišmatuojamas! O gal ir tu buvai čia ir džiaugeisi, stebėjaisi ar užsukai į stebuklingąjį lurdą, kur šv. Marijos kojas puošia gėlių žiedai, poterį kuždėjai… ir tikėjai gerumu, atjauta, artimu savo. Juk taip svarbu tikėti savimi, savo darbais ir žmonėmis, kurie šalia tavęs.
Judrėnai rašytiniuose šaltiniuose jau skaičiuoja 460 metus. Turbūt dažnas sutiks, jog sudėtinga būtų atpasakoti išsamią miestelio raidą, tad norisi priminti bent kai kuriuos istorijos fragmentus.
1561 metais – pirmas paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, kuomet inventoriaus knygose skirstant žemę valakais minima Judrėnų vaitystė. Jai tuomet priklausė Judrėnų, Glevių, Ašvos kaimai – iš viso 142 valakai žemės. Naudotojais minimi Jurgis Jančaitis, Petras Skirmantas, Tančius Petraitis, Mykolas, Jonas, Jokūbas Rugaičiai, Šeputis Taičaitis. Nuo 1717 m. valstybinę Judrėnų vaitystę, dvarą valdė Tomas Semaška, įsiamžinęs kaip pirmosios koplyčios tipo bažnyčios fundatorius.
Apie 1770–1775 metus Judrėnų dvarininkė Antanina Semaškaitė-Sokodolskienė prie Judrės upelio pastato vandens malūną. 1780 m. Aleksandras Semaška pastato naują, dabartinę bažnyčią, o 1789 m. Judrėnai pavadinami miesteliu.
Po 1795 m. Rusijos okupacijos Judrėnų dvaras pereina carinei valdžiai, iš kurios administratorių dvarą nuperka Ignas Bucevičius. Prieš daugiau nei šimtą metų nuo šiandien Judrėnuose buvo plytinė, karčema.
1896 m. sausio 8 d. šalia Judrėnų, vienkiemyje, gimsta trečias Augustinos ir Jono Jucevičių vaikas Steponas, kuris po 37 metų išgarsina kraštą ir Lietuvą kartu su Stasiu Girėnu lėktuvo skrydžiu per Atlantą, po kurio iškyla tautos didvyrio gimtinė.
1908 m. įsteigta „Saulės“ draugijos pradžios mokykla žymi formaliojo mokymo pradžią, kuris tęsiasi iki šiol. Atkurtos valstybės laikotarpiu kilo ūkiai, skambėjo sutartinės. Po 1940 m. sovietinės okupacijos vakarinėje miestelio pusėje Raudonoji armija stato karinius įtvirtinimus, vadinamus dotus. Prasidėjus karui jie neginami ir paliekami, išlikę iki šiandien. Sugrįžus sovietams miškingose apylinkėse prasideda pasipriešinimo judėjimas, veikia Dariaus vardo Lietuvos partizanų rinktinė. Kaip žinia, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas pralaimėjo – Lietuvoje įtvirtinta sovietų valdžia ir kolūkinė sistema, o Judrėnai tampa kolektyvinio tarybinio ūkio centru. Po Nepriklausomybės atkūrimo žmonės susigrąžina žemę, ūkininkauja, vysto verslus, dalis emigruoja.
Ši žemė užaugino ne vieną įsimintinais darbais žmogų. Judrėniškių bendruomenės iniciatyva už indėlį kraštui, iniciatyvas atrinkti žmonės nominuoti simboline savo žemės pėda – Stepono Dariaus tėviškės muziejaus vyr. muziejininkas Mėčislovas Raštikis, tautodailininkas Vytautas Savickas, buvusi Stepono Dariaus pagrindinės mokyklos direktorė Irena Račkauskienė. Taip pat simboline pėda pagerbti jau Anapilin iškeliavusieji: kūno kultūros mokytojas, treneris Vladas Ruškys, tautodailininkė Irena Viliutė, ūkio vadovas Aloyzas Rudys.
Sveikinimus Judrėnams skyrė legendinio lakūno anūkas Skirmuntas Maštaras, Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas, LR Seimo narė Ligita Girskienė, Savivaldybės tarybos narys Vaclovas Macijauskas, Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas. Akcentuojamas krašto savitumas siejamas su gyvenamąja vieta ir atmintimi, čia gyvenusių, kūrusių žmonių charakteriu, jų likimu.
Muzikinėje programoje kai kurie kūriniai, atliekami vietos buvusių ir esamų mokinių, atlikėjos Sandros Girčytės daina skamba Judrėnams tarsi dvasingumo chorai. Be moksleivių ir mokytojų, už Judrėnų kultūros namų direktorės V. Būdvytienės ir renginių organizatorės V. Norvilienės, seniūno Z. Siminausko, vyr. muziejininko M. Raštikio nugaros – dar didelis būrys žmonių, be kurių renginys galbūt neturėtų tokio išskirtinumo. Tarp pagalbininkų – bendruomenės savanoriai, rėmėjai, partneriai, amatininkai ir judrėniškiai sūrininkai, žolininkai.
„Puiki šventė, neatvykti čia būtų nepagarba Judrėnams“, – sako klaipėdietis Mindaugas. Kaip žinia, kiekvienas paliekame pėdas savo žemėje darbais, gyvenimu. Judrėnų krašte auga nauja karta, reikalinga moderniai Lietuvai, kuri kurs naują šio žemės kampelio istoriją.
Arūnas MIKALAUSKAS
