Ką meras veikė užkulisiuose?
Peržiūrėjusi Gargždų gimtadienio programą, pasirinkau pagrindinį renginį – Garbės piliečio ir nusipelniusių žmonių apdovanojimą. Kartu pasikviečiau kaimynę. Abi buvom patenkintos labai gražiu prof. Alvydo Jokubaičio pristatymu, jo paties nuoširdžia kalba. Nesvarbu, kad buvo penktadienio vakaras, nesvarbu, kad jį apdovanojo paskutinį, svarbiausia, kad jis, daug pasiekęs mokslininkas, išliko paprastas ir nuoširdus, skatino dvasines vertybes.
Grįžtant į namus kaimynė manęs paklausė, ar aš pažįstu kitus nominantus. Gėda prisipažinti, bet nepažinojau nė vieno ir apie juos mažai ką sužinojau iš pranešėjo, kuris vis siūlė žiūrėti į ekraną, o ten mačiau tik vienišą nusipelniusiojo pavardę ir kažkokią pakrantę, rodos, tą pačią daugeliui. Nepranešė, nei kas jis toks, nei kur dirba, ar prie tos pakrantės gyvena, tik šaukė apie keturis vandenis. Negi jie nežino, kad Klaipėdos rajone keleriopai daugiau vandenų, o kiekvienam žmogui mieliausias tas upelis, po kurį jis braidė vaikystėje. „Tikiuosi, kad apie juos daugiau papasakos „Banga“, – taip aš atsakiau savo kaimynei, kuri vis tiek nenurimo ir uždavė naują klausimą: „Pasakyk, ką meras veikė užkulisiuose? Įteikia kokius du ar tris apdovanojimus ir žygiuoja iš scenos. Iki šiol galvojau, kad taip daro tik pranešėjai. Ar jis nenorėjo pasiklausyti solisto? Aš tai būčiau pastačiusi scenos krašte staliuką su kėdėm – tegu abu su pranešėju pasėdi, pasiklauso dainos ir vėl dirba savo darbą.“ Nežinojau, ką atsakyti. Ką meras veikė užkulisiuose? Gal gėrė kavą su konjaku? Ne, sugrįžęs neatrodė išgėręs. Gal atsistojęs už šoninės užuolaidos klausėsi dainininko? Vargu. Tas solisto dainas jau kelis kartus girdėjau, o meras tuo labiau. Staiga prisiminiau girdėtus žodžius, kad politikų negalima leisti į sceną ir, be abejo, negalima jų ilgai ten laikyti. Turėjo meras kažkur pradingti, tai ir atsirado užkulisiuose. O ką jis ten veikė, niekas nepranešė. Mano kaimynė vis tiek nenurimo ir paklausė, ar negalėjo nominantams apdovanojimus įteikti kiti garbūs žmonės, kurie juos pažįsta ir žino jų nuopelnus, gal dar ką nors naujo būtų pasakę. Laiko nesutrukdytų – ateitų iš salės ir nuliptų nuo scenos tuo pačiu laiku, kaip ir nominantai. Ji per televiziją mačiusi, kad taip daro Vilniuje. O garbingiausią apdovanojimą – Garbės piliečio regalijas – įteiktų meras. Atsakiau, kad tikriausiai visi nominantai nori gauti apdovanojimus iš mero rankų. Kaimynė vis tiek nepatenkinta: ji nenorinti, kad žmonių išrinktas meras stovėtų kaip pranešėjas užkulisiuose.
Nežinau, ar būtų buvę daugiau klausimų, bet mes priėjom savo namus. Trumpam sustojome, kad nuspręstume, ką darysime rytoj. Sakau, kad aš bijau eiti, nes renginiai vyks lauke ir nebus kur atsisėsti, o ilgai stovėti nebepajėgiu. Kaimynė buvo optimistė, sako: „Atsimeni, prieš kelerius metus Gargždų gimtadienį šventėme parke. Kiek daug suolų ten buvo pastatyta. Juk nesudegino. Pastatys ir šiais metais.“ Deja, ji apsiriko.
Ona BAUKŠTIENĖ
