Kai vaikai palieka namus…(antra dalis)
Praėjusį kartą rašiau, kad su tėveliais ir pirmakursiais pasidalinsiu asmenine patirtimi, kodėl studijuojant verta gyventi bendrabučiuose, kuriuos mes, studentai, vadiname benderiais.
Taigi, atslūgus pirmajai emocijų bangai, kai Jūsų vaikas įstojo į aukštąją mokyklą, pradedame galvoti apie svarbiausią iššūkį – gyvenamąją vietą. Tiesą sakant, sėdėdami šiltai po tėvų namų stogu iš pradžių pabijojome bendrabučio, tad įnirtingai pradėjome ieškoti kokio buto nuomai. Ieškojome 4 draugai, apsisprendę susirasti Vilniuje būstą už maždaug 1000 litų (tuo laiku tai tikrai, atrodo, buvo nemenka suma). Galiausiai kas išėjo? Natūralu, jog kažkam pats butas nepatiko, kažkam toli nuo jo iki universiteto, kažkas, pamąstęs apie nemenką nuomos sumą, nutarė pagyventi iš pradžių pas tetą. Tad kur man teko atsigręžti? Į bendrabutį. Tada pamenu sakiau: pagyvensiu porą mėnesių, kol nukris nuomos kainos, mat sostinėje jos ypač sukyla prieš mokslo metus, ir persikelsiu į kokį butą. Bet juk nieko nėra pastoviau už laikina. Vilniuje, Didlaukio gatvėje, 59 numeriu pažymėtame universiteto bendrabutyje gyvenau net 5,5 metų. Manau, būčiau gyvenęs ir dar ilgiau, bet po bakalauro studijų atėjo psichologinis momentas, kai jau reikia ir kokio savo kampo, nors ir nuomojamo, bet be kaimyno tame pačiame kambaryje.
Įspūdingų bendrabučio istorijų nebūta, bet teko jame švęsti Naujuosius metus kartu su kursiokais, į langus budėtojai mėtyti akmenukus, kad prabustų ir įleistų parėjus ganėtinai vėlai. Buvo ir žavi akimirka, kai vos tik įžengęs į liftą įsimylėjau merginą. Teko ir nemiegoti iki paryčių, klausytis kieme grojančiųjų gitaromis, visada kažkur rasti pieno, kai jo pritrūkdavo, o sykį paryčiais namo administratoriui (kurio bijojome neapsakomai) padėti iškelti trispalvę Vasario 16-osios proga. Ir visa tai tik už 50 eurų per mėnesį įskaičiuojant komunalinius mokesčius! Neadvokatausiu bendrabučiams, bet jie yra svarbi sudedamoji dalis visaverčiam studijų metų gyvenimo būdui. Ir nemanykite, kad ten nesaugu, kad savivaliaujama – elementarios tvarkos laikytis visiems privalu. Gyvendamas ne vienas kambaryje išmoksti tolerancijos, atsikratai kai kurių kompleksų, tampi savarankiškesnis.
Vienas labiausiai jaudinančių momentų universiteto bendrabučių rajone yra rugpjūčio pabaiga – rugsėjo pradžia. Tada iš visos Lietuvos suvažiavę tėvai rengia savo vaikams kambarius. Iš patirties nežinau nė vieno vaikino, kuriam tėvai būtų padėję bent vieną tapetą prisiklijuoti, bet patikėkite, kokie paslaugūs (ir jūs tokie būkite) tėveliai yra savo dukrelėms – princesėms (gerąja prasme). Nuostabus vaizdas matyti, kaip tarpduryje nepratelpa tėčiai su įrankių dėžėmis, šaldytuvais, spintelėmis, kilimais, naujais tapetais, lovomis, mikrobangėmis, virduliais ir lagaminais, o „turtingesni“ – ir televizoriais. Patikėkite, kaip puikiai jie sutvarko tuos kambarius per dvi savaitgalio dienas. Keista, kad iki šiol kokia televizija dar nepradėjo rodyti realybės šou „Mano tėtis gali“, kuriame būtų rodomi geriausiai renovuoti bendrabučių kambariai. Taigi, jeigu Jūsų dukra įsikėlė į bendrabutį, tai supratote, ką turite daryti, o jeigu sūnus, tai įdėkite naują patalynę, mikrobangų krosnelę ir kompiuterį – to tikrai pakaks išgyventi iki sesijos pabaigos. Lovos bendrabučiuose beveik visur pakeistos naujomis, šaldytuvą tikrai rasite koridoriuje ar bendrabučio skelbimų lentoje pigiai parduodamą, o likę seni tapetai yra tik požiūrio klausimas.
Jums, mieli tėveliai, liks praradimo jausmas (kurį galiu tik įsivaizduoti). Jį patirsite tada, kai palikę savo vaiką ten, svetimame (kol kas) mieste, patys grįšite į savo namus vieni. Ir niekas kitame kambaryje neklausys garsiai muzikos, ir nebereikės nerimaujant prie lango dairytis grįžtančio vėlai šią nuostabią vasarą. Tačiau žinokite: Jūsų vaiko laukia vieni geriausių metų jo gyvenime.
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
