Kas buvo Ievos Simonaitytės tėvas?

Kuklios Žiaukų kaimo kapinaitės.

Kaip žinia, šių laikų vaikai žino, kad vaikus atneša ne gandras ir ne varnos. Tai buvo sena pasaka užkalbėti vaikams dantį ir kad jie nieko daugiau nebeklausinėtų tėvų, iš kur jie atsirado.

Jurgis neliko kurčias Etmės balsui…

Ievos Simonaitytės motina Ėtmė Simonaitytė, buvo pirmoji karta, kuri iš savo namų, juos paveldėjus broliui Jokūbui Simonaičiui, turėjo išeiti tarnauti pas Lankupių ūkininką Stubrą. Jis turėjo daug žemės, gyvulių ir gausią šeimą. Jurgis Stubra su savo žmona Ilze Lankupiuose susilaukė vienuolikos vaikų.

Pirmagimė Ilžė, kuri buvo pakrikštyta Priekulės bažnyčioje, begrįžtant rogėmis Minijos upe, užduso, mat, buvo šalta, o jauni kūmai, bijodami, kad vaikas nesušaltų, suvyniojo į apklotus taip stipriai, kad mergaitė užduso. Vietoj krikštynų buvo laidotuvės. Be jos, mirė dar keturi vaikai, būdami dar visai maži.

Vyriausias sūnus Jurgis, kai pas juos atvyko tarnauti Simonaitytės motina Ėtmė, buvo devyniolikos metų, dar netarnavęs kariuomenėje, dar nesubrendęs šeimos kūrimui ir tai atsakomybei, kuri krenta ant tėvų pečių. Ėtmė buvo šešeriais metais vyresnė. Stubrų ūkyje buvo laikomi surinkimai – naminės pamaldos su giedojimais. Kadangi Ėtmė turėjo gražų balsą, šiam jos įgimtam talentui pasireikšti buvo gera proga. Puikus Ėtmės balsas betarpiškai jaudino visus. Ir Jurgis negalėjo likti kurčias tam balsui.

Juodu matėsi kiekvieną dieną. Progų susitikti ir parodyti savo jausmus vienas kitam netrūko. Vyro visi instinktai iš prigimties šaukiasi į giminės pratęsimą, o viskas pasilieka moters sterblėje. Vaikas pradėtas, vystos greitai. Ar tu verksi, ar raudosi – niekas negelbės.

Daug vargo su Kiliaus ūkiu…

Pagal to meto papročius pirmagimis sūnus Jurgis Stubra turėjo paveldėti tėvų ūkį Lankupiuose, o marti, atėjusi į šį ūkį, turėjo atsinešti tokį kraitį, iš kurio būtų galima išmokėti dalis likusiems vaikams, kurių buvo dar keturi: Adomas, Jokūbas, Martynas ir Magdalėnė, kuri nutekėjo į Venckus.

Toliau įvykiai klostėsi Ėtmei nepalankia linkme. Ji, šiaip taip ištempusi iki Kalėdų, atgavusi savo uždarbį, iškeliavo į Vanagus – jau ne viena. Savo pastogės ji neturėjo, ir niekas jos nelaukė išskėstomis rankomis. Tačiau kam yra lemta ateiti, ar jo kas laukia, ar nelaukia – vis tiek ateis.

Jurgis Stubra, nuplėšęs šeimos garbę, išėjo į kariuomenę. Dar prieš kariuomenę Jurgis Stubra dalyvavo savo pusbrolio Adomo, kuris gyveno Svencelėje, vestuvėse. Jurgis buvo pabroliu, o jo pamergė buvo jaunosios sesuo – Ilzė Kiliūtė iš Žiaukų. Jurgis buvo juodbruvis, aukštas, dailiai nuaugęs, mokėjo dailiai su pamerge apsieiti ir įkrito į jos širdį taip, kad jokiu pešekliu nebūtum išpešęs.

Jau antrąją vestuvių dieną Ilzės tėvas taip prabilo: „Aš atiduosiu savo likusiai, dabar jau vienintelei, dukrai Ilzei savo ūkį. Jei Jurgis Stubra bus mano žentas, tai galės valdyti ir mano ūkį Žiaukuose“. Taip buvo apsprendžiami jaunų žmonių likimai, bet dėl to vaikų tose šeimose gimė ne mažiau.

Jurgis su tuo Kiliaus ūkiu turėjo daug vargo. Gyvenamasis namas degė du kartus. Naujai pastatytas tvartas taipogi sudegė. Su uošviu irgi turėjo daug rūpesčių. Jis išsikėlė į gretimą ūkelį ir nuolat iš savo žento reikalavo pinigų. Galop ir Kiliaus ūkelis sudegė. Uošvis sakė žentui, kad jo ūkis buvo apdraustas. Žentas Jurgis Stubra už jį laidavo, o, pasirodo, kad Kiliaus ūkis nebuvo apdraustas. Uošvis gudravo ir melavo tuo pačiu. Jurgis Stubra turėjo apmokėti nuostolius. Taigi, tas gražus ūkis Žiaukuose Jurgiui Stubrai atsirūgo su kaupu. Jis per skolas bankui vos nesubankrutavo…

Jurgis Stubra su savo teisėta žmona susilaukė dešimties vaikų, iš kurių trys pasimirė jauni.

Vyriausias sūnus Mikas Stub­ra (1902–1981) buvo linkęs į techniką. Jis su dėde Adomu norėjo sukonstruoti kuliamąją. Dėl to susipyko su tėvu, kuris buvo senųjų talkų šalininkas. Mikas viską metė ir išvažiavo į Kanadą.

Ilžė (1905–1999) ištekėjo už Rokų mokytojo Jono Užpurvino, kuris, vėliau baigęs Kauno universitetą, tapo kalbininku ir daugelio užsienio kalbų žinovu.

Ana (1907–1993) ištekėjo už Idzelio.

Marija (1913–1967) ištekėjo už Joneikio.

Eva (gim. 1914), baigusi Mokytojų seminariją Klaipėdoje, gavo darbą Biržuose ir ištekėjo už Juodgudžio. Vėliau išvyko į Ameriką.

Heinrichas (1918–1992) dirbo Ventėje žvejų artelės pirmininku.

Pati jauniausia buvo Madlėnė. Mirė Georgas, Martynas ir Helene.

Simonaitytė didžiavosi savo tėvu

Ar Ieva Simonaitytė bendravo su savo tėvu? Taip. Ji buvo kviečiama į svečius. Traukiniu atvažiuodavo iki Mickų, kur ją pasitikdavo jos sesuo, taipogi Eva. Juodvi, lieptu perėjusios Miniją, žingsniavo į Žiaukas, kur viešnia buvo priimama valgomajame kambaryje su kava ir pyragu. Ar tokių kartų buvo daug? Nelabai.

Ieva labiau bendravo su savo dėde Adomu Stubra, kuris, nutekėjęs į gražų ūkį Dėgliuose, susilaukė dviejų dukrų ir vieno sūnaus. Visi trys mirė nuo užkrečiamųjų ligų ankstyvame amžiuje. Adomas buvo pasistatydinęs elektrinę, varomą vėjo, o vėliau plytinę, kuri gamino geros kokybės plytas. Gal jos yra įmūrytos į Vanagų bažnyčią? Adomas dalyvavo 1923 metų įvykiuose prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Jis savo namuose buvo įkūręs šaulių būrį. Atėjus vokiečiams 1939 metais už tai buvo įmestas į kalėjimą. Jį išgelbėjo sesers vyras, ūkininkas iš Venckų Viecker. Atėjus rusams buvo išvežtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo…

Simonaitytė savo tėvo brolį Martyną laikė paskutiniuoju lietuvininku. Ji dalyvavo jo laidotuvėse ir pakvietė vyskupą Joną Kalvaną laidotuvių apeigoms atlikti. Tuo tarpu vaikai, trys sūnūs ir dukra Jūratė, lakstė po Klaipėdą, ieškodami karsto aukštam vyrui. Tarybiniais laikais viskas buvo deficitas.

Su Eva, kuri po karo atsidūrė Amerikoje, Simonaitytė susirašinėjo laiškais. Abi rašė įspūdingus laiškus.

Ieva Simonaitytė savo tėvu didžiavosi, kad jis buvo darbštus ūkininkas, ne koks stikliuko mėgėjas kaip patėvis Endrikis Budrys, o pagal dokumentus Vincentas Budrevičius, kilęs nuo Endriejavo. Nors apie genetiką nei Vanaguose, nei Klaipėdoje dar niekas nekalbėjo, bet Simonaitytė žinojo, kad ji yra tas obuolys, sulipdytas iš dviejų puselių – Ėtmės ir Jurgio Stubros. Į draugių klausimus, kieno tu esi, ji nuo mažens atsakydavo: „Aš esu Ėvė, Ėtmės duktė“. Savo motiną ji nuo mažens vadino vardu. Gal dėl to, kad Šauklių namuose mama buvo Šauklinė, o omama buvo vadinama mamake.

Simonaitytės tėvas Jurgis Stub­ra mirė 1938 m. Per kūlę daržinėje pertraukė skersvėjis, susirgo plaučių uždegimu ir po trijų dienų mirė. Palaidotas Žiaukų kapuose. Simonaitytė, vienintelė iš Jurgio Stubros vaikų, likusi Lietuvoje, davė Lipnienei pinigų, idant ši tvarkytų tėvo kapą. Stubros dukra Ilžė, su savo vyru Jonu Užpurviu grįžusi iš Sibiro, vėlyvą rudenį padirbdino cementinį antkapį su užrašu, kuris skelbė, kad čia ilsisi Jurgis Stubra. Ir gimimo bei mirties datos. Prie motinos kapo Vilniuje Tauro kalne ir to nėra. Kapas neišliko. Tarybiniais laikais ant kapų buvo statomi Santuokos rūmai.

Edita BARAUSKIENĖ

Vidmanto MATUČIO nuotr.