Kiekvienas eksponatas čia liudija mūsų tautos iškentėtą istoriją
Praėjusią savaitę Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus atšventė veiklos 10-metį
Minėjimo dalyviams priminta muziejaus kūrimosi pradžia, prisiminti iniciatoriai ir kūrėjai, čia uždaryti, kankinti ir nužudyti pasipriešinimo okupantams kovų dalyviai, partizanai, žmonės, liudiję apie tose patalpose ir jų teritorijoje sovietmečiu vykdytus žiaurius nusikaltimus prieš asmenis ir prieš žmogiškumą. Pradžioje nuskambėjo Lietuvos himnas, tylos minute pagerbti žuvusieji. Jūros šaulių 3-osios rinktinės atstovai nunešė gėles ant Drukių masinės kapavietės, kur palaidota dešimtys laisvės kovų dalyvių. Ten dar laukia darbai ištiriant ir tinkamai tvarkant aplinką, įamžinant aukų atminimą.
Idėja Priekulėje imtis tyrinėjimo darbų ir įamžinti Vakarų Lietuvos partizanų ir visų kovotojų vardus būtent šioje vietoje kilo dar Sąjūdžio metais. Kaip daugelis prisimena, ji priklauso priekuliškiams jau išėjusiems Anapilin K. Budginui ir K. Margevičiui, buvusiai partizanų ryšininkei Z. Norkienei ir klaipėdiškiui kraštotyrininkui D. Varkaliui.
Konkrečios muziejaus steigimo iniciatyvos ėmęsis ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono filialo pirmininkas Č. Tarvydas papasakojo apie ilgą kelią, kokį teko nueiti pradėjus kadaise buvusios žandarmerijos, o po Antrojo pasaulinio karo KGB būstinės pastato pritaikymą šiai misijai, sodybos tvarkymą, eksponatų kaupimą. Dar kartą įvardijo rajono įmones, organizacijas, verslininkus, kurie neatlygintinai lėšomis, aukomis, technika, medžiagomis ir konkrečiais darbais rėmė muziejaus įkūrimą. Visi rėmėjai surašyti muziejaus įvadiniame stende. Šį kartą Č. Tarvydas dėkojo jų vadovams – A. Liaudanskiui, I. Vaičeliūnui, R. Vaitiekūnui, K. Ivanauskui, J. Dumašiui, R. Stoniui, J. Kerpaitei, J. Valančiui, verslininkų Sinskų šeimai bei daugeliui kitų, taip pat buvusiems rajono vadovams Č. Banevičiui, R. Vaitiekūnui ir merui V. Dačkauskui.
Muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė, su didele pagarba minėdama visus talkinusius asmenis, sakė iš „tremtinių lagamino“, kuriame sukrauti kolektyviai nuveikti darbai, pateikianti tik keletą iškalbingų skaičių: nuo 2006 metų spalio 1 d. muziejaus fonduose sukaupta 3194 eksponatai, archyve – 400 garso įrašų iš rajono ir už rajono ribų, virtualių eksponatų – apie 600. Muziejus dalyvavo 45-iuose įvairios apimties ir turinio projektuose, iš kurių 15 finansavo rajono Savivaldybė. Paramos sulaukta iš anksčiau paminėtų rėmėjų, taip pat Nyderlandų fondo, kovų dalyvių artimųjų. Geromis idėjomis talkino žmonės iš visos Lietuvos. Muziejaus parengtos parodos „keliauninkės“ peržengė ne tik šio krašto, bet ir respublikos ribas.
Muziejus bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos kariuomenės daliniais, šauliais, bibliotekomis, moksleiviais, įvairiomis įstaigomis ir visuomeninėmis organizacijomis. Visiems pareikštos padėkos, taip pat rajono laikraščiui „Banga“, padedančiam propaguoti tiriamąją ir edukacinę muziejaus veiklą. Beje, ir paties muziejaus įkūrimas, ir 2009 metais išleista knyga „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“, kurią parengė S. Vinciūnienė, „Bangos“ skaitytojų pripažinti geriausiais projektais rajone.
Kaip minėjo muziejaus vadovė, toliau renkama medžiaga apie senąją Priekulę, pradėti tyrinėti Mažosios Lietuvos gyventojų trėmimai, nusikalstama KGB agentūros veikla šiame regione.
Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, pakartojusi tremtinių choro „Atminties aidai“ ką tik atliktos dainos žodžius „Mes sugrįžom iš tolimo Sibiro“, sakė, jog grįžom ne kerštauti, ne skųstis dabarties sunkumais.
– Mus, gyvulinių vagonų vaikus, pati Apvaizda pavedė išlikti, budėti, kovoti už tai, kad nebūtų klastojama Lietuvos istorija. Mums nereikia iš KGB archyvų verčiamų į lietuvių kalbą dokumentų, nes mes patys okupacijos įvykių gyvieji liudininkai, – kalbėjo ji. – Labai didžiuojuosi tuo, kad esu viena iš jų, ir žmonėmis, kurie gerbia garbingą savo krašto praeitį.
Sveikindamas muziejaus 10-mečio sukakties proga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Vidas Rutkauskas jo vadovei S. Vinciūnienei įteikė padėkos raštą ir žymenį „Už nuopelnus Lietuvai“. Padėkos raštais taip pat apdovanoti kiti muziejaus darbuotojai, vienas iš stropiausių jo įkūrimo organizatorių Č. Tarvydas, už paramą – Klaipėdos rajono savivaldybės taryba. Klaipėdiškis muziejininkas D. Varkalis, pirmasis su nužudytų partizanų šeimos nare Zuzana Pakalniškyte-Norkiene pradėjęs kasinėti buvusios KGB būstinės teritoriją, prisiminė to meto įvykius ir paieškų pradžią.
Klausinėjome ir buvusių stribų, ir kėgėbistų, kad pasakytų, kur užkasė tuos žmones. Deja, nepasakė. Sąžinė jiems neprabilo. Radom aukas pagal žmonių nupasakojimus. Renkame duomenis apie kitas sovietų nusikaltimų vietas. Viena tokių – Macikų lageris Šilutės rajone, kur nukankinta tūkstančiai žmonių, – kalbėjo jis. Muziejui D. Varkalis atvežė įrėmintą nuotrauką, kurioje jaunų partizanų būrys, sakydamas, jog iš jų, iš savo tėvų jaunystės atsidavimo tėvynei jaunimas turi mokytis patriotizmo.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos kriščionių demokratų partijos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkė Rasa Petrauskienė perdavė sveikinimą nuo Vytauto Landsbergio, dalyvavusio muziejaus atidarymo iškilmėse, visokeriopai skatinančio mūsų praeities tyrinėtojus.
Muziejaus 10-mečio proga sveikinimo žodžius tarė rajono meras V. Dačkauskas kartu su pavaduotomis R.Cirtautaite ir V. Riaukiene, į svečius atvykę Lietuvos šaulių sąjungos, karinių junginių atstovai, kunigai. Priekulės seniūnė D. Bliūdžiuvienė pasidžiaugė, kad tokiu prasmingu praeities priminimu pradedama miesto ir žirginio sporto šventė. Gerą nuotaiką skatino koncertavęs Lietuvos kariuomenės karinių jūros pajėgų orkestras.
