„Kitokių“ vaikų likimas
Šalies spaudoje „Šiaulių krašto“ korespondentė Regina Musneckienė savo straipsnyje „Kas valdžiai getas, vaikams – išsigelbėjimas“ paprastai ir suprantamai pateikia savo pamąstymus apie specialiuosius poreikius turinčius vaikus, kuriuos, patekusius į bendrojo lavinimo mokyklas, vadina ,,kitokiais“.
Žurnalistė, stebėdama bendrojo lavinimo mokyklos kasdienybę, priėjo prie išvados, jog silpnesniųjų gebėjimų vaikai patiria patyčias ir net smurtą. Kiek dėmesio šiems vaikams gali skirti mokytojas, jei klasėje mokosi 24 vaikai, o pamoka trunka 45 minutes? Dėl šių priežasčių labai sudėtinga pamokoje „nugvelbti“ vieną kitą akimirką „kitokiam“ vaikui, kuris negali taip greitai įsisavinti programos, kuri specialiuosius poreikius turintiems vaikams yra palengvinta 30 procentų. Ugdymo procese tokie vaikai primena apie save, kai jiems prasideda agresijos priepuoliai‚ nuolatiniai išėjimai iš klasės, lindimai po suolu ar į rūbų spintą, net po mokytojo staliuku. Mokytojui, savaime aišku, trukdosi pamokos laikas. Bet ar jis gali atvirai apie tai pasikalbėti su mokyklos direktoriumi, švietimo skyriaus specialistu? Nes integracijos procesą palaiko Švietimo ir mokslo ministerija, kuri, imdama pavyzdį iš Jungtinės Karalystės, jau prieš gerą dešimtmetį panaikino specialiąsias mokyklas mūsų šalyje, kurias aukštieji valdininkai vadino ,,getais“. Minėta žurnalistė klausia visuomenės: „Gal kankinimą reiškia tai, kad specialiojoje mokykloje vaikai mokomi pasikloti lovą, pasigaminti valgį, nes to nemoko tėvai?“ Man, kaip šių eilučių autoriui, teko dirbti ir beveik dešimtmetį vadovauti Klaipėdos rajono Priekulės specialiajai internatinei mokyklai. Esu ir logopedas. Todėl puikiai suvokiu „kitokių“ vaikų ugdymo proceso eigą. Lietuvoje, net „padedant“ Šiaulių universiteto specialiojo ugdymo profesūrai, nueita griovimo kryptimi, todėl šie gamtos ir žmogaus nuskriausti vaikai dabar palikti likimo valiai. Bendrojo ugdymo įstaigose specialiuosius poreikius turintys vaikai mokyklų direktoriams „atneša“ krepšelį. Tačiau kas vyksta šių vaikų ugdymo procese? Mokytojas paliekamas suktis iš padėties kaip išmano. Nesakau, kad apie „kitokius“ vaikus rašiau ir kalbėjau konferencijose, bet integracijos šalininkai, užsidegę specialiųjų mokyklų likvidavimo idėja, priešininkus maišė su purvais, prilygindami Tėvynės išdavikams. Lygino su anglais, sakydami, jog anglai taip elgiasi, o čia lietuviai priešinasi. Dar ir dabar mena buvęs ilgametis Šilutės rajono Rusnės specialiosios internatinės mokyklos direktorius Rapolas Rimašauskas, kaip buvo vos neišvarytas iš Šiaulių universiteto konferencijos tribūnos, pareiškęs, kad Lietuvoje reikia apdairiai žengti integracijos proceso linkme. Pamenu, pritariau integracijos procesui su sąlyga, kad ,,kitokie“ vaikai bus ugdomi ne tik lovą pasikloti ir pasigaminti maistą. Specialiojoje internatinėje mokykloje šiems vaikams buvo suteikiamos žinios apie staliaus, batsiuvio, siuvėjo, daržininko specialybes. Tai buvo daroma tam, kad toks vaikas galėtų įsidarbinti aptarnavimo sferoje, tėvų ūkyje, galėtų užsidirbti. Bendrojo ugdymo mokyklos nesirūpino dėl praktikos suteikimo darbo srityje, nes tokių sąlygų sudarymas būtų pareikalavęs daug lėšų. Nueita paprasčiausiu keliu – buvo mokoma truputį skaityti ir rašyti. Paskui tokie vaikai palieka mokyklą, bet gyvenime atsiduria nežinia kur. Kur pritapti? Žurnalistė straipsnyje pasakoja, jog „anglai išmoko integracijos pamoką ir iš naujo kuria specialiąsias mokyklas specialiųjų poreikių vaikams“. Vadinasi, anglai baigė vykdyti keistą eksperimentą, kurio idėjomis sužavėjo specialiojo ugdymo specialistus. Ypač Šiaulių universiteto mokslininkus. Tačiau greit paaiškėjo, jog šiems vaikams reikia suteikti praktinės veiklos įgūdžius. Šiandien norisi paklausti už šiuos pokyčius atsakingų žmonių, kaip jie dabar jaučiasi palikę šiuos vaikus Dievo valioje? Dauguma švietimo valdininkų tylės, praleis šią problemą negirdomis, bet galų gale jie turi atsakyti, nes problema labai opi. Tokie vaikai, palikę mokyklas, pasuks nusikalstamumo keliu, nes valgyti norės ir patys jie nesugebės užsidirbti duonos. Šiems vaikams galima prognozuoti tik vieną kelią – nusikalstamos veiklos, nes būtent tokie vaikai yra dažniausiai įtraukiami į nusikalstamumo pinkles.
Albinas KLIZAS
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs Priekulės specialiosios internatinės mokyklos direktorius, logopedas, nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
