Klaipėdos universitetai kloja lietuvių kalbos pamatus ukrainiečiams
Nuo agresyvaus Rusijos sukelto karo kenčiantys, praradę savo jaukius namus ukrainiečiai nepraranda atkaklumo, stropiai gilinasi į lietuvių kalbą ir pamažu tobulėja. Klaipėdos ir LCC tarptautinio universiteto dėstytojos bei studentės „Bangai“ pasakoja, nuo ko prasidėjo kursų rengimas, kokie pirmieji įspūdžiai aplankė.
Suprato kilnią pareigą
Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė, lietuvių kalbos kursų koordinatorė Jūratė Derukaitė sakė, kad sumanymas mokyti lietuvių kalbos nuo karo pabėgusius į Lietuvą ukrainiečius kilo natūraliai: „Negimtakalbių asmenų lietuvių kalbos mokytojai, dėstytojai iš karto suprato: atėjo akimirka, kai mūsų darbas ir patirtis tapo viena iš svarbiausių aktualijų ir mūsų kilnia pareiga.“ Paklausta, ar atsirado daug savanorių, galinčių prisidėti prie lietuvių kalbos mokymo, J. Derukaitė atsakė, kad nebuvo daug laiko užsiimti plačiomis savanorių paieškomis. Tad su pirmosiomis grupėmis pradėjo dirbti dvi KU dėstytojos lituanistės (viena iš jų – profesorė), vėliau prisidėjo dvi KU studentės lituanistės, kurioms šis darbas bus įskaitytas kaip praktika. „Galiausiai prie komandos nuotoliniu būdu prisijungė ir mūsų lietuvių kalbos kursų alumnė ukrainietė filologė, dėstanti anglų bei vokiečių kalbas ir laisvai kalbanti lietuviškai. Jai šis darbas buvo debiutas“, ‒ džiaugėsi lietuvių kalbos kursų koordinatorė. Ji pridūrė, jog jų darbą parėmė KU SHMF dekanas prof. dr. Rimantas Balsys, taip pat stipriai palaiko visi universiteto vadovai, kiti darbuotojai.
Paviešinus registraciją, tiesiog užplūdo norintieji mokytis ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš visos Lietuvos, nes buvo paskelbta ir apie nuotolinių kursų galimybę. Iš viso užsiregistravusiųjų buvo apie kelis šimtus, todėl susidarė įspūdis, jog tokių kursų Lietuvoje labai trūksta. Pamokos vyksta 2 kartus per savaitę po dvi akademines valandas, o vienai grupei net 3 kartus.
Kaip didelėje šeimoje
J. Derukaitė prisiminė, kad pirmosios akimirkos kursuose buvo įtemptos: „Šioje situacijoje dar prisidėjo ypatinga aplinkybė – mūsų būsimieji mokiniai yra karo pabėgėliai su tam tikra skaudžia patirtimi, bet nuo pasisveikinimo žodžių visa įtampa atslūgo, veiduose atsirado šypsenos.“ Anot Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovės, lietuvių kalba ukrainiečiams nėra labai sudėtinga, nes šios kalbos yra susijusios senos giminystės ryšiais, o maloniai stebina tai, kad ukrainiečiai ypač taisyklingai taria lietuviškus žodžius. „Jie mokosi pagal detalią programą ir greit baigs visą A1.1 lygio mokymo programą, bus įgiję tvirtus pagrindus ir nesvarstydami, ar ilgai gyvens Lietuvoje, ar ne, yra nusiteikę tęsti mokymąsi aukštesniu lygiu“, ‒ akcentavo pašnekovė. J. Derukaitė atkreipė dėmesį, kad jokių sunkumų mokymo metu nekyla, nebent tai, kad studentės praktikantės nekalba rusiškai, o dauguma vyresnio amžiaus ukrainiečių nekalba angliškai. Taigi tose grupėse iš karto buvo susitarta, kad aplinkybės yra tokios, ir mokiniai tuoj mobilizavosi: „Jei reikia, kas nors išverčia, na, o jaunosios mokytojos ėmė ruošti medžiagą su vertimu į rusų kalbą ir pačios greitai pramoko rusiškų žodžių.“ Pastebima, kad ukrainiečiams šios pamokos yra ir savotiška terapija, atitrūkimas nuo skaudžių minčių, ir – kas labai svarbu – jausmas, kad jie šiuose kursuose pasijunta kaip didelėje šeimoje.
Džiaugiasi imliais mokiniais
Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos pirmojo kurso studentės Gerda Banaitytė ir Evelina Dargytė taip pat dalijosi savo įspūdžiais mokydamos užsieniečius lietuvių kalbos. Gerda pasakojo, kad įsitraukti į šią veiklą merginas paskatino viena dėstytoja ir šio sprendimo joms dar nė karto neteko gailėtis: „Stebėdama žiaurią Ukrainos situaciją vis norėjau kažkaip padėti, bet tiksliai nežinojau kaip. Girdėjau, kad galima aukoti pinigėlius arba būtinuosius daiktus, tačiau norėjosi tarsi atiduoti dalelę savęs, ir pagaliau atėjo tokia proga.“ Evelina kalbėjo, jog pirmoji pamoka buvo kupina streso ir nejaukumo, tačiau ukrainiečiai labai malonūs ir supratingi žmonės, tad jokių problemų vėliau nekilo. „Pralaužus ledus pradėjome daugiau tarpusavyje kalbėtis ir iš mokinių jie tapo mūsų draugais. Visada malonu juos sutikti, pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi, matyti jų progresą“, ‒ šypsojosi pašnekovė.
Kursuose pasitaiko labai įvairaus amžiaus žmonių: moterys, kurių dalis ateina su mažamečiais, moksleiviai, studentai ir net senjorai: „Ukrainiečių, lankančių mokymus, skaičius vis kinta, bet vienoje grupėje yra apie 20‒30 žmonių, kurie be galo motyvuoti, smalsūs ir aktyviai dalyvauja paskaitose.“
Siektų dėstyti kitataučiams
Kursuose ukrainiečius mokanti G. Banaitytė pripažino, kad lietuvių kalba ‒ kietas riešutėlis, ir atskleidė, kad sunkiausia yra atsirinkti medžiagą ir apgalvoti krūvį, nes norisi perteikti kuo daugiau turimų žinių, bet per daug neišgąsdinti. Pasak E. Dargytės, ir jaunuolius, ir vyresniuosius mokyti vienodai lengva, kadangi jie labai imlūs, viskuo besidomintys, o išgirdę kokią nors lietuvišką frazę mieste ar autobuse visada paklausia, kokia jos reikšmė. Mergina dėstė, kad ši patirtis tikrai unikali ir ypatinga: „Kai visi klausdavo, ką veiksiu po studijų, atsakydavau, kad dar nežinau, kad dar neradau savo kelio, tačiau dabar susimąsčiau: su užsieniečiais dirbti man tikrai patinka, tai galbūt ateityje pati norėčiau tapti dėstytoja ir mokyti kitataučius lietuvių kalbos.“ Abi studentės pripažino, jog vienintelė kliūtis šioje savanorystėje yra kalbos barjeras, kadangi vyresni labiau supranta ir kalba rusiškai, o ne angliškai. Evelina akcentavo, kad su ukrainiečiais nuolat pajuokauja, pamoko juokingų žodžių ir išskyrė vieną įsimintiniausių pamokų: „Kai pažindinome juos su skaičiais, užsiminėme apie greitakalbę „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“. Tada visa auditorija prisipildė juoko, kadangi jiems ištarti „š“ ir „ž“ išties sunku.“
Įvairūs mokymo metodai
Pasak LCC tarptautinio universiteto Lituanistinių studijų katedros vedėjos Radvydos Vaišvilaitės, šioje aukštojoje mokykloje visi tarptautiniai studentai baigia bent vieną įvadinį lietuvių kalbos kursą. LCC tarptautinis universitetas jau ne pirmus metus dirba su karo paveiktais studentais: „Mes turėjome ir dabar turime studentų iš Sirijos, Irako, Afganistano, tos pačios Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos ir kitų šalių, kur karo realybė labai arti.“
Kai Ukrainoje prasidėjo karas ir į Lietuvą pradėjo važiuoti ukrainiečiai, keletas universiteto darbuotojų dirbo savanoriais Klaipėdos karo pabėgėlių registravimo centre ir pastebėjo, kad yra didžiulis poreikis ukrainiečiams bent šiek tiek pramokti lietuvių kalbos. „Kartu su LCC tarptautinio universiteto Verslo plėtros skyriumi kilo mintis suorganizuoti įvadinius 30 akademinių valandų lietuvių kalbos kursus, kad kuo daugiau žmonių bent truputį išmoktų kalbos ir susipažintų su mūsų kultūra“, ‒ informavo R. Vaišvilaitė. Jos pastebebėjimu, vieni žmonės greičiau išmoksta žodžius, kiti – gramatiką, treti – lengvai atpažįsta frazes iš klausos. Tad kursų metu svarbu pasitelkti ir panaudoti kuo daugiau mokymosi metodų, kad visiems dalyviams būtų paskata tobulėti ir patikėti savo jėgomis.
Užsidegimas įkvepia dirbti
Nuo balandžio 19 d. LCC universitete lietuvių kalbos mokosi apie 200 ukrainiečių, darbas vyksta dvylikoje grupių gyvai auditorijose ir dviejose grupėse nuotoliniu būdu. „Savanoriauja ir lietuvių kalbą dėsto ne tik universiteto dėstytojai bei darbuotojai, bet ir universiteto alumnai, draugai, net dabartiniai studentai iš Ukrainos“, ‒ atkreipė dėmesį Lituanistinių studijų katedros vedėja. Daugiausia kursuose dalyvauja įvairaus amžiaus moterys, kurios nori išmokti kalbą ne tik dėl darbo, bet ir dėl savo vaikų: „Būtent dėl vaikų jos turi įsitraukti į visavertį gyvenimą Lietuvoje, o be lietuvių kalbos tai nėra įmanoma.“ Pašnekovė sakė, jog linksmiausia – matyti užsidegusias kursų dalyvių akis, stebėti norą mokytis ir akivaizdžią pažangą, o liūdniausia – vis prisiminti, kad tai karo paveikti žmonės, kad jų gyvenimas pasikeitė labai staigiai ir kad daugumos namuose tvyro juoda nežinia. „Yra jaučiamas didžiulis šių kursų poreikis ukrainiečiams ir nors artėja vasara, norisi galvoti apie atostogas, pačių kursantų motyvacija ir užsidegimas įkvepia dirbti“, ‒ samprotavo R. Vaišvilaitė.
Dvasios stiprybės pavyzdys
LCC tarptautinio universiteto Lituanistinių studijų katedros docentė dr. Vaida Drukteinytė kitakalbius įvairiuose KU ir LCC tarptautinio universiteto kursuose lietuvių kalbos moko jau keliolika metų (dažniausiai – aukščiausiojo kalbos mokėjimo lygmens kursantus), tad jai tai nenaujas iššūkis: „Ukrainiečius lietuvių kalbos yra tekę mokyti ir anksčiau, žinau, kad jie visada būna tarp aktyviausių, motyvuočiausių, puikiu humoru pasižyminčių studentų, kurie šias savybes geba išlaikyti net dabartinėmis sąlygomis.“ Pašnekovė neslėpė, jog slogumo, kurio buvo galima tikėtis, nėra, kita vertus, kursuose karo tema neliečiama. Studentai yra įvairaus amžiaus, bet stengiasi visi vienodai: atidžiai klausosi, entuziastingai atlieka užduotis, pasilieka po paskaitų, kad pasiaiškintų sunkesnius dalykus. Kai kurios moterys ateina ir su vaikučiais, tad šiems reikia atskiros auditorijos, kad galėtų ramiai žaisti bei kantriai mamyčių laukti. Apie visus ukrainiečius pašnekovė atsiliepė itin teigiamai: „Tie, kurie dalyvauja kursuose, yra tikslingumo, darbštumo, geranoriškumo pavyzdys, jau nekalbant apie dvasios stiprybę, optimizmą ir ramią nuorodą mums, kaip reikia branginti savo kalbą, kultūrą ir, prisitaikant prie aplinkybių, neatsisakyti savasties.“
Egidija JOKUBAUSKAITĖ
