Knygų skaitytojai pasigenda patrauklių recenzijų

Knygų pasiūlai nepaliaujamai augant, leidyklos vis dar išlieka pagrindiniu tarpininku tarp autoriaus, knygos ir skaitytojo. Tačiau nepriklausomybės pradžioje imtas formuoti skaitytojo skonis išsivystė į abipusį santykį – susipažindamas su vis platesne literatūra, skaitytojas rinką dabar formuoja ir pats.

Lolita Varanavičienė, leidyklos „Tyto alba“ įkūrėja ir vadovė, Gediminas Baranauskas, leidyklos „Kitos knygos“ įkūrėjas, sutiko, kad knygų bei skaitymo ypatumus formuoja ir pasaulio įvykiai. Štai dabar, karantino metu, skaitymui apskritai yra itin palankus metas – tai unikali proga ne vien sėdėti namuose, bet ir patikrinti savo knygų lentynas arba į tuščias pastatyti ne ką kita, o būtent knygą. Karantinas netgi formuoja skaitymo madas – jo pradžioje labai aktyviai buvo skaitomas A. Camus „Maras“ ir G. Boccaccio „Dekameronas“, tačiau epidemiologinei situacijai toliau tęsiantis žmonės nori jau ir kitokios tematikos knygų.

Knygų rinkai plečiantis, skaitytojams kyla kita dilema – kaip išsirinkti, ką skaityti. Ieškant informacijos, atsiliepimų ir apžvalgų, susiduriama su dvejopa problema. Viena vertus, kaip ir daugelio sričių, taip ir knygų populiarinimas šiais laikais vyksta per nuomonės formuotojus, vadinamuosius „influencerius“. Kaip dėmesį atkreipė L. Varanavičienė, tokia knygų reklama yra labai gera, bet skaitytojams orientuoti ir ugdyti ji nelabai tinkama – asmeninės nuomonės paprastai yra subjektyvios, o neturint profesionalaus, su literatūra susijusio išsilavinimo, knygos paprasčiausiai neįmanoma tinkamai įvertinti. Kita vertus, profesionaliai rašomos vertinamosios apžvalgos plačiam skaitytojų ratui yra neįkandamos, nes per sudėtingos.

Žurnalistas ir knygų recenzentas Audrius Ožalas atskleidė, ko Lietuvoje iš tikro trūksta: „Pas mus žiniasklaidoje pasigendu „The New York Times“ ar „Guardian“ tipo recenzijų, kurios yra pritaikytos gana plačiai pub­likai. Tačiau parašytos labai profesionaliai ir žmonių, suprantančių, apie ką rašo. Man rodos, viskas atsiremia, kad ir kaip būtų banalu, į pinigus. Tie patys profesionalūs knygų recenzentai, aišku, norėtų gauti atlygį už savo darbą, o žiniasklaida nėra finansiškai pačioje geriausioje situacijoje, kad galėtų mokėti. Daug kas mano, kad neapsimoka leisti recenzijų, kurias skaitys keli šimtai žmonių.“

Pasak knygų recenzento, dabar Lietuvos knygų skaitytojas yra toks, kuris žengia koja kojon su pasauliu – dar prieš 5–6 metus pagrindinis klausimas būdavo, ar Lietuva neatsilieka nuo pasaulio, ar čia išleidžiamos visos svarbios knygos. Dabar ši problema nebeegzistuoja – beveik visos knygų naujienos pasirodo ir lietuviškai.

A. Ožalo manymu, svarbiausia yra tai, kad leidyklos išties stengiasi ugdyti skaitytoją, stengiasi lavinti jo skonį, erudiciją ir akiratį: „Kaip sėkmės pavyzdžius aš paminėčiau nišines leidyklas, kurios leidžia labai kokybišką literatūrą: tai ir „Odilė“, ir „Lapas“, „Hubris“ ir „Jonas ir Jokūbas“. Esu tikras, kad jų pirminis tikslas nėra uždirbti pinigų, bet labiau edukuoti visuomenę. Yra daugybė knygų, kurias leidyklos leidžia žinodamos, kad jos vos atsipirks, tačiau vis tiek leidžia, nes nori turėti skaitytoją, kuris yra išsilavinęs ir turi gerą skonį.“

Parengė Vita VITAITĖ