Kretingališkė mokė pamilti ir saugoti krašto istoriją
„Ko palinkėti visiems valstybės atkūrimo šimtmečio proga? Nesvarbu, kokia santvarka bebūtų, reikia išlikti žmogumi. Koks dabar gobšumas, nesiskaitymas su kitais, kaip vilkai žiūri į avį… Norisi, kad žmonės būtų dvasingesni“, – kalbėjo mokytoja A. Mikonienė.
Praėjusį lapkritį 85-ojo gimtadienio sulaukusi kretingališkė pedagogė Aldona Mikonienė užmiršta, kad jau tiek metų prabėgo. „Rodos, eisiu ir padarysiu… Skaičiau, kad toks žmogus dar gyvas“, – šyptelėjo sukaktuvininkė. Daugelį metų gyvendama Kretingalėje, ji domėjosi šio krašto istorija ir stengėsi išsaugoti senbuvių atminimą.
Užmiršta metų naštą
„Ką man reiškia gimtadienio sukaktis? Gyvenu negalvodama apie tai. Užmirštu, kad tiek metų prabėgo, rodos, eisiu ir padarysiu, – šypsodamasi ištarė A. Mikonienė. – Labai didelis, įvairus gyvenimas. Visokių periodų teko išgyventi: nuo tarpukario iki nepriklausomybės atkūrimo.“ Iki 85-erių metų blaiviai mąstyti, judėti, matyti pasaulį – didžiausia dovana. Mėgsta pasižmonėti ir dabar – eina, kur tik gali. Turi draugių ne tik Kretingalėje, Priekulėje, bet ir Kaune, Vilniuje, kur mokėsi. Tačiau neslėpė, jog pastaraisiais metais trūksta energijos, skauda kojas, o dar ne taip seniai savo daugiabučio namo kaimynams su bendramintėmis surengė Trijų Karalių šventę.
Ar išsipildė sukaktuvininkės svajonės? „Tai kad jų neturėjau. Gyvenau, kaip diktavo gyvenimas, prisitaikiau, nors paprieštaraudavau. Aš stengiausi suvokti, ir kas man nepriimtina, atsisakydavau“, – kalbėjo A. Mikonienė. Prieš 85-erius metus lapkričio 10-ąją gimusi pašnekovė nuotaikingai dėstė, kad po Skorpiono ženklu gimusieji – pasiutę, pikti, darbą susiranda, o po to vargsta. „Ką prižadu, turiu įvykdyti“, – prisipažino ji.
Kovoti už teisybę
A. Mikonienė prasitarė, jog mokytis pedagogikos įstojo atsitiktinai. „Mane traukė medicina, bet atvykusi į Klaipėdą išlaikiau stojamuosius egzaminus į pedagoginę mokyklą. Pasisekė, nes buvau baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Berniukų gimnazijoje mokėsi ir mūsų Prezidentas Valdas Adamkus“, – pasakojo A. Mikonienė. Ji vis galvojusi bėgti į mediciną, bet taip ir liko krimsti pedagogo duoną. Iš viso – 47 metus.
1954 metais diplomuotą jauną mokytoją paskyrė į mūsų rajono Jurjonių septynmetę mokyklą. „Dvejus metus tarp miškų išgyvenau – daug žmonių iš to kaimo į mišką buvo išėję. Bet aš nebuvau nei komjaunuolė, nei pionierė, tai su jais neteko susidurti“, – ištarė pašnekovė.
Uždarius šią septynmetę, perkėlė į Plikius. Bet ir ten – pertvarka: atsidūrė Kretingalės septynmetėje. A. Mikonienė neakivaizdžiai studijavo pedagoginiame institute, todėl dėstė geografiją ir dailę. Teko mokyti ir braižybos, kuri sunkiai sekėsi mokiniams. Kelerius metus padirbėjo direktoriaus pavaduotoja. „Bet aš turėjau savo nuomonę ir jos nekeičiau, o kolegos – kitą. Atsisakiau šio darbo, pagalvojusi, tegul man geriau vadovauja. Visgi ir tada nepritardavau vadovams, jeigu manęs neįtikino, jog kažkas naudinga ar reikalinga“, – kalbėjo pašnekovė. Ji pridūrė, kad nebijodama ginti savo nuomonę, neišvengė neapykantos. Ji siekė ir savo mokinius išmokyti nemeluoti ir už teisybę kovoti.
Piktinosi niokotojais
„Jokiai partijai nepriklausiau. Vienintelė meilė – Sąjūdis, – prisipažino A. Mikonienė. – 1989 metais su klase nuėjome į Pipirų mišką ir iškasę ąžuoliuką pasodinome jį apleistame Kretingalės liuteronų bažnyčios šventoriuje.“ Dabar pro savo buto langą mato suvešėjusį medį. Pasak mokytojos, ąžuolams patinka augti šiame krašte. Tačiau nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pradėjo juos kirsti. „Vaikščiojome po miškus su bičiule rašytoja Edita Barauskiene, apgailestaudamos dėl to, kas vyksta, – pasakojo pašnekovė. – Pernai bendruomenės žmonėms išdalijau savo ąžuolo gilių, kad pasisodintų prie namų. Buvau prašiusi, jog skirtų sklypą, kuriame kretingališkiai sodintų ąžuoliukus vaikeliui gimus ar kitomis svarbiomis progomis. Bet pritrūko žemės…“
A. Mikonienė – žemaitė iš Kretingos rajono, beveik 60 metų gyvena Kretingalėje. Ji iš tetų buvo girdėjusi, koks gražus buvęs šis lietuvininkų miestelis tarpukariu. Jį puošė du tvenkiniai su vandens lelijomis, liepų alėja vedė nuo bažnyčios iki klebonijos. Tačiau sovietmečiu grožį sunaikino atsikėlėliai. Jie šiukšlėmis užvertė tvenkinius. Bažnyčią pavertė sandėliu, o šventoriumi, kuriame buvo palaidoti vietiniai žmonės, ir dabar per jų kaulus važinėja transporto priemonės. Tai skaudina ne tik liuteronus.
Šio krašto istorija domino ir jaudino mokytoją A. Mikonienę. Surinkusi istorinės medžiagos, ji parašė straipsnį, kuriuo pasinaudojo ir istorikė Janina Valančiūtė, rengdama knygą apie Kretingalę.
Pakvietė gaivinti kapines
Mokytojos A. Mikonienės iniciatyva Kretingalės seniūnijoje pradėta tvarkyti 12 lietuvininkų kapinių. Ji pasakojo, jog kasmet gegužės 9-ąją, Pergalės dieną, į Kretingalės karių kapines atvykdavo žuvusių rusų artimieji. „Prie kiekvieno kapo pagarbiai stovėdavo moksleiviai. Pagalvojau, o kodėl mes šio krašto senbuvių kapų netvarkome? Jos buvo miškuose, apaugusios, apžėlusios, – prisiminė pašnekovė. – Atsikėlėliai sakė, kad reikia naikinti vokiečių kapines, ypač tie, kurie gyveno šalia. Niokojo metalinius kryžius ir mėtė į upelį.“
Mokytoja, tuomet vadovavusi mokyklos kraštotyros būreliui, paskirstė klasėms seniūnijoje esančias kapinaites. Ji pasakojo, kad mokytoja Joana Lubienė su mokiniais sutvarkė Peskojų (buvusiame Jankaičių kaime, Adomo Brako gimtinėje) kapinaites. A. Mikonienė su klase atgaivino Vitinių kapinaites, sodino gėles, Vėlinių dieną uždegdavo žvakeles. Iš senbuvių ji sužinojo ūkininko Martyno Labrenco šeimos tragediją: jaunas sūnus žuvo kare ir jį palaidojo sodyboje. „Radusi šį kapą, pažymėjau akmeniu“, – susigraudinusi ištarė pašnekovė. Ji mokė savo mokinius eiti prie upės klausytis lakštingalų ir užsukti į Vitinių kapines.
Mokytoja aprašė šią amžinojo poilsio vietą, nupiešė ten buvusius kryžius. A. Mikonienė mėgo vaikščioti po senąsias šio krašto kapines – praėjusio gyvenimo ženklus. Pasak jos, ypač gražios Šimkų kapinės, kuriose tebelaidojama iki šiol. „Man įdomi šio krašto istorija“, – sakė pašnekovė apgailestaudama, kad iš mokyklos išėjusi senoji karta išsinešė ir gražią tradiciją tvarkyti senąsias kapinaites, uždegti ten žvakeles. A. Mikonienė eidavusi į seniūniją prašyti, kad nupjautų kapinėse žolę ir atsisveikinusi su mokykla. Ji lanko liuteronų pamaldas, akcentuodama, jog visi esame krikščionys. „Mūsų kunigas Saulius Varanavičius geras, pareigingas. Ir nemažai kretingališkių katalikų eina į liuteronų pamaldas“, – patikino pašnekovė.
Ji laiminga, kad sekasi artimiesiems: dukrai Rimantai, buhalterei, su kurios šeima gyvena, ir dukrai Lilijai, mokytojai. Ji džiaugiasi 4 anūkais.
