Kritiškai mąstančių žmonių daugėja – proporcingai auga trolių ir botų pinklės

„Dažniau rašykime, rodykime, kalbėkime apie tai, kokia unikali tauta esame. Susėdę prie švenčių stalo su vaikais, giminėmis, aptarinėkime ne tai, kas blogai mūsų valstybėje, o tai, kiek daug Lietuva turi ir pasiekė, priminkime vieni kitiems šalies istoriją, jos vingius, domėkimės kraštu, kuriame gyvename“, – ragina Klaipėdos universiteto Politikos ir komunikacijos mokslų katedros lektorė dr. R. Vaičiulė.

Dar 2020 m. Kultūros ministerijos užsakymu rinkos tyrimų centras atliko tyrimą apie Lietuvos gyventojų informacinį raštingumą ir kritinį mąstymą. Gauti rezultatai buvo palyginti su tyrimu, atliktu 2017 m., kurie parodė, kad beveik 10 proc. išaugo gyventojų tiek informacinis raštingumas, tiek ir kritinis mąstymas. „Tačiau tikėtis, kad visi mūsų šalies piliečiai turės gebėjimą kritiškai vertinti gaunamą informaciją, būtų naivu“, – įsitikinusi Klaipėdos universiteto lektorė, dėstanti edukacinę žurnalistiką, dr. Rosita VAIČIULĖ. Su ja kalbamės apie sėkmingos komunikacijos svarbą ir kaip nepakliūti į vadinamųjų trolių, botų pinkles, juolab vis labiau kaistant geopolitinei situacijai.


Matome, ką norime matyti
– Ar sutinkate su teiginiu, jog šiuolaikiniame pasaulyje komunikacija išgyvena aukso amžių: dažnu atveju politiko ar verslininko sėkmę lemia ne tiek jo vidinis turinys, kiek gebėjimas komunikuoti?
– Komunikacija – įdomus ir daugiasluoksnis procesas. Kiekvienas žmogus dalyvauja skirtinguose komunikacijos proceso kontekstuose: profesinėje, asmeninėje, dalykinėje. Komunikacijos moksle pabrėžiama, kad efektyvią komunikaciją informacijos turinys lemia tik apie 40 proc., o likusius – 60 proc. – gebėjimas komunikuoti. Išvada aiški. Ką mes vadiname efektyvia komunikacija? Kiekvienas komunikacijos dalyvis turi savo tikslus, kurie nebūtinai yra teigiami… Gebėjimas atpažinti, suprasti komunikacinio proceso tikslą, ketinimus – individualus, nuo kiekvieno žmogaus komunikacinės kompetencijos lygio priklausantis faktorius. Šiuolaikinių informacinių technologijų pažanga mums visiems atvėrė virtualią erdvę, kurioje persipina visi minėti kontekstai. Šiandien profesinė, dalykinė ar asmeninė komunikacija vyksta ne tik realiai, bet ir virtualiai. Todėl kiekvienas iš mūsų susiduriame su tam tikrais komunikaciniais iššūkiais, nes reali ir virtuali komunikacija turi skirtingą diskursą.
– Jūsų nuomone, ko būtent reikia sėkmingai komunikacijai? Pastarosios pandemijos sąlygomis ypatingai pasigendama.
– Sėkmingos komunikacijos receptas – pagarba žmogui arba žmonėms – komunikacijos proceso dalyviams. Manyčiau, kad bet kokios informacijos sklaida, perdavimas, pirmiausia yra emocija. Viskas yra emocija… Pripažinkime sau, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį matome tokį, kokį norime matyti, o ne tokį, koks jis yra. Taigi, natūralu, kad iškilus ekstremalioms situacijoms, kaip ir Jūsų paminėta pandemija, mūsų emocijos yra daug ryškesnės, nes jaučiamės nesaugūs, pažeidžiami, ieškome, „kaltųjų“, sukėlusių mums tas emocijas… Ratas užsisuka. Ir tai normalu, nes, kaip sakė Vincentas van Gogas, „Mažos emocijos yra didieji mūsų gyvenimo kapitonai, ir mes patys to nesuvokdami jiems paklūstame“. Kad gyvenimo kapitonai – emocijos – parinktų tinkamą kryptį, kiekvienas žmogus turėtų išmokti jas pažinti, suprasti. Skirtinguose gyvenimo etapuose mes mokomės daugelio dalykų, bet savęs pažinimo, savo emocijų, elgesio refleksijos, savistabos, deja, tenka mokytis savarankiškai arba taip ir gyvename nepažinę savęs. Noriu pasakyti, kad būtent pastarųjų metų įvykiai išryškino mūsų visų ir kiekvieno asmenybes: kas mes, kaip elgiamės, kaip bendraujame su savimi ir kitais, ką jaučiame, kaip mąstome, kuo tikime. Tai akivaizdu ir viešojoje komunikacijoje, ir asmeninėje.


Tyko dezinformacijos kabliukas
– Ar lietuviai jau išmoko kritiškai vertinti pateikiamą informaciją? Ar yra rekomendacijos, patarimai, kaip sužinoti, ar informacija patikima, o ne interneto trolių pokštas?
– Tyrimai rodo, kad informacinis raštingumas, kritinis mąstymas auga. Tačiau žmonės tiki kuo tiki, mąsto kaip mąsto. Kiekvienas turime teisę rinktis, kaip ir kokį pasaulį matyti. O kalbant apie rekomendacijas, kurios praverstų orientuotis virtualioje erdvėje, tai pirmiausia būtina saugoti savo asmens duomenis. Taip pat svarbu žinoti, kad galime susidurti su troliais – tai propaganda užsiimančiųjų samdomi žmonės, kurių darbas visą dieną arba visą naktį naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose komentuoti aktualiausias naujienas, įrašus. Komentatorių nuomonė akivaizdžiai oponuojanti, kelianti erzelį tarp interneto vartotojų, skleidžianti dezinformaciją, niekinanti vyraujančias vertybes ir požiūrius. Trolius atpažinti galima iš prorusiško turinio įrašų ar žinučių, rašybos klaidų. Beje, tai dažnai moters vartotojo paskyra, kuri turi nedidelį skaičių sekėjų, dalijasi žinutėmis @konkretaus žmogaus pavardė ar vardas, pavyzdžiui, @putin_leader ar pan. Tokie komentatoriai teigia, kad remiasi alternatyviais šaltiniais, tačiau jų nenurodo, komentuoja ar dalijasi įrašais, žinutėmis tik tam tikra tema.
Taip pat virtualioje erdvėje egzistuoja botai – kompiuterinė programa, automatizuotai atliekanti tam tikrus veiksmus, kuriuos galėtų atlikti kompiuteriu dirbantis žmogus. Propagandoje botai pasitelkiami rašyti propagandinius komentarus naujienų portaluose, įrašus socialiniuose tinkluose. Šios programos generuoja skirtingus komentarus: parengiamas šablonas ir iš to šablono pergeneruojamas naujas komentaras. Tarpiniai serveriai suteikia skirtingus IP adresus, todėl atrodo, kad komentarus rašo daugybė skirtingų žmonių. Norint identifikuoti botą, būtina atkreipti dėmesį į profilio nuot­rauką. Dažniausiai tai piešiniai, gamtos vaizdai, politikų ar įžymybių nuotraukos arba profilio nuotraukos nėra. Botai turi ilgą vartotojo vardą, kuris būna neįprastas, su skaičiais ar neturintis jokios prasmės. Profilyje imponuoja neįmantraus turinio ar pasikartojantys įrašai, ar žinutės. Botai sukurti tam, kad tam tikra tema ar grotažymė# socialiniuose tinkluose taptų vyraujanti. Šiam tikslui pasiekti žinute ar įrašu pasidalijama daugybę kartų. Žmonių sukurtos vartotojų paskyros turi daug asmeninės informacijos, o botų nepateikiama arba pateikiama tik pagrindinė informacija. Botai socialiniuose tinkluose seka kur kas daugiau žmonių negu turi sekėjų. Jei vartotojas nuolat, net naktimis dalijasi daugybe įrašų, didelė tikimybė, kad tai botas. Dažnai botai dalijasi radikaliais politinio turinio įrašais ar žinutėmis (ideologinėmis klišėmis, patriotiniais, militaristinio pobūdžio tekstais, prieštaraujančiais vyraujančioms vertybėms ir nuostatoms). Boto naujienų sraute daug stereotipinių įrašų, tokių kaip sentencijos, vaizdo įrašai su gyvūnais ir pan. Tokį turinį botai naudoja pertraukose tarp rinkimų ar kitų aktualių įvykių. Taigi, dalyvaudami virtualioje komunikacijoje turime būti atidūs, saugoti savo duomenis, nepakliūti į trolių ar botų pinkles.


Žinios – dažniausiai be optimizmo
– Kokia Jūsų nuomonė apie lietuviškų žinių struktūrą: ar nėra per daug orientuojamasi į blogiausius scenarijus? Ar galima tikėtis, jog ateityje sėkmingai bus parduodamos ne tik žinios apie nelaimes, bet ir pozityvios naujienos, susijusios su kultūra, menu?
– Negatyvi informacija pritraukia didesnę auditoriją todėl, kad kiekvienam žmogui yra svarbus savisaugos jausmas. Mąstoma, jei žinosiu, apsisaugosiu. Daugelis psichologų pažymi, kad negatyvi informacija, nors ir kelia baimę, nerimą, tačiau žmogus jaučiasi saugesnis žinodamas, ko reikėtų saugotis, vengti. Kita priežastis – kiekviena žiniasklaidos priemonė stengiasi turėti kuo didesnę auditoriją – ir tai normalu – vyksta konkurencija, informacijos priemonės savo auditorijai pateikia tai, ko auditorija tikisi. O tikisi… blogiausio. Taip pat reikėtų nepamiršti ir mūsų lietuviško mentaliteto, kuris formavosi per sudėtingą istorinį kontekstą, todėl esame tauta „netrykštanti“ optimizmu. Kitas svarbus aspektas – informacijos kūrėjai. Bet kokios informacijos turinys „gimsta“ žiniasklaidos atstovų dėka. O jie irgi žmonės, turintys skirtingą mąstymą, vertybes, požiūrį, nuomonę. Prieš kelerius metus viena Seimo narė siūlė projektą apie negatyvios ir pozityvios informacijos proporcingumą žiniasklaidoje. Tai sulaukė daug kritikos, nuomonių, nes gyvename demokratinėje valstybėje ir žodžio laisvė – būtina. Sutinku, tačiau būtina ir atsakomybė, kuri būtent prasideda nuo žiniasklaidoje dirbančių žmonių ir nuo kiekvieno mūsų gebėjimo atskirti grūdus nuo pelų.


Ką perduodame ateities kartoms?
– Tautinio identiteto išsaugojimas globaliame pasaulyje tampa rimtu iššūkiu. Kaip tam sėkmingai būtų galima panaudoti komunikaciją? Galbūt žinote kokių nors pavyzdžių.
– Gyvename kosmopolitiškame pasaulyje, todėl tautinio identiteto išsaugojimas aktualus ne tik mums, lietuviams. Manau, kad mes, kaip tauta, esame ir galime būti kitoms tautoms pavyzdžiu, nes gebėjome ir gebame saugoti savo identitetą. Žinoma, turime stengtis, o komunikacija apie tai, kokie mes, lietuviai, esame šaunūs, kokia graži mūsų kalbą, gamta, šimtmečius gyvuojančios tradicijos, turi mus motyvuoti, kad ateities kartos galėtų išdidžiai pasakyti: „Aš esu lietuvis!“ Noriu tikėti, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, ar šiandien jis patenkintas, ar nusivylęs, giliai širdyje jaučia meilę bei pagarbą savo šaliai Lietuvai.
– Klaipėdos rajono savivaldybė vysto prekinį ženklą „Atveria horizontus“, taip pat pozicionuoja save kaip keturių vandenų kraštą. Ar teko pastebėti, koks Jūsų vertinimas?
– Teko pastebėti, o dėl vertinimo… Manau, kad puiku, kai savivaldybės bando ieškoti būdų, kaip įdomiau pozicionuoti savo kraštą. Tikiuosi, kad šis projektas padės atverti kuo platesnius horizontus.


Agnė ADOMAITĖ
Asm. albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių