Kur esame? Mažojoje Lietuvoje ar Klaipėdos krašte?
Šiandien toks klausimas lyg ir nebeturėtų būti aktualus. Bet visgi…
Pagal šalies Seimo patvirtintus Etninės kultūros globos tarybos nuostatus Lietuva suskirstyta į penkis etnografinius regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją ir Mažąją Lietuvą.
Kiekvienas šalies regionas yra tam tikra per ilgus amžius susiformavusi teritorija, kurios savita etnografija, materialusis ir nematerialusis paveldas, įpročiai, tarmės išreiškia tik to krašto žmonių gyvenimo būdą, santykius su juos supančia aplinka, gamta ir istorija. Kartu tai visos tautos kultūros dalis.
Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje sudarytos sąlygos kiekvieno regiono savasčiai atgaivinti ir toliau ją puoselėti. Vienu iš prasmingiausių to pavyzdžiu gali būti ką tik pasibaigę Tarmių metai.
Sumaištį dėl etnografinių regionų pavadinimo sukėlė 2013 metų vasario 28 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimas iš dabartinės Lietuvos vietovardžių sąrašo išbraukti Mažosios Lietuvos vardą motyvuojant, jog tai esąs tik istorinis teritorijos pavadinimas. Ši žinia sukrėtė ilgamečius Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojus, istorikus, rašytojus, kraštotyrininkus. Jų argumentai, kodėl yra svarbu išsaugoti kūrybinius, paveldinius, daugiakultūrinius būtent Mažosios Lietuvos istorinės savasties aspektus, pareikšti praėjusį rudenį Šilutėje vykusioje konferencijoje.
Svarius argumentus už tai, kad regionui gali būti paliktas Mažosios Lietuvos vardas, yra išsakę knygotyrininkas prof. Domas Kaunas, etnologės Gražina Kadžytė ir Valerija Jankūnaitė, filosofas dr. Vaclovas Bagdonavičius, Mažosios Lietuvos kraštovaizdžio tyrinėtojai architektai Martynas ir Marija Purvinai, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas. Jie bei daugelis kitų mano, jog visą šią etnografinę Lietuvos dalį vadinti Klaipėdos kraštu būtų ne visai teisinga dėl to, kad istorinei Mažosios Lietuvos teritorijai kelis šimtmečius priklausė Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Jurbarko, Pagėgių palei Nemuną ir Kuršių marias esančios teritorijos. Jurbarkiečiai ir tauragiškiai teigia apskritai niekada nepriklausę Klaipėdos kraštui ir su juo nesiejami. Oficialiai 1923–1939 metais Klaipėdos kraštas egzistavo kaip Lietuvos Respublikos administracinis teritorinis vienetas.
„Jau vien tai, kad Mažojoje Lietuvoje pirmiausia radosi lietuviškas raštas ir literatūra, čia lotyniškomis raidėmis leisti laikraščiai ir knygos spaudos draudimo metais slapta sklido po visą Lietuvą, leidžia mums tuo vadintis ir visada didžiuotis“, – jausmingai kalbėjo penkių romanų lietuvininkų tema autorė Edita Barauskienė.
Priekulėje viešint profesoriui Domui Kaunui taip pat stabtelta ties šia diskusija. Rašytojos Editos Barauskienės manymu, mūsų kraštas ir toliau turi būti Mažąja Lietuva, nes jį sieja istoriniai ir etnokultūriniai saitai su Prūsija, su Karaliaučiaus universitetu, čia studijavusiomis išskirtinėmis asmenybėmis, vėliau tapusiomis lietuvybės žadintojomis.
Mūsų rajono etnografinė situacija tokia: pusė teritorijos tenka Mažosios Lietuvos daliai, kita pusė – Žemaitijai. Pagal išlikusį etnokultūrinį paveldą dabar nesunku suvokti, kaip ta ypatinga mažlietuvių savastis veikė pasienio kaimus ir miestelius. Ir ne vien kultūrinę erdvę, bet apskritai visuomenę, politiką, landšaftą, natūralią aplinką. Būtent per šį kraštą iš Vakarų į visą Lietuvą plito mokslo, technikos ir technologijų naujovės.
„Lietuvius tverdamas Dievas josios pusiau nedalino“, – yra pastebėjęs poetas Adomas Jakštas, atsiliepdamas į Klaipėdos sukilimą, 1923 metais nulėmusį abiejų Lietuvos dalių susivienijimą.
Pažymint tą istoriškai reikšmingą sukaktį 2013-ieji buvo paskelbti Klaipėdos krašto metais. Šia tema visoje šalyje vyko moksliniai, kultūriniai ir pažintiniai renginiai.
Ir šį sausį tradicijos tęsiamos. Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos Klaipėdos skyrius su Klaipėdos apskrities jūrų šaulių 3-ąja rinktine kviečia šalies piliečius kasmečiu naktiniu pėsčiųjų žygiu „Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais“ pažymėti Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 91-ąsias metines. Žygio dalyviai iš Kretingos į Klaipėdą sukilėlių keliu vyko sausio 10–11-osios naktį.
