Kūrybinga gargždiškė gyvena angelų ir gėlių apsuptyje

Apie pusantro šimto angelų savo namuose apgyvendinusi A. Bajorinienė ne tik artėjant šv. Kalėdoms, bet ir kasdienybėje visiems linki būti pakantesniems ir jautresniems šalia esančiam žmogui.

Kai vieną sekmadienio popietę pravėriau gargždiškės Aldonos Bajorinienės namų duris, pasijutau lyg danguje. Skambant švelniai muzikai mane apsupo apie pusantro šimto angelų! Keraminiai, stik­liniai, mediniai, megzti ir siūti jie šypsojosi nuo lentynėlių, palangių, tarp gėlių, kabėdami ant šviestuvo ir durų staktos. Ramią ir labai šeimynišką namų šeimininkę mintyse pavadinau rojaus kūrėja.

„Kaip kilo mintis rinkti angelus, nepamenu, ir kuris buvo pirmas, jau nebežinau“, – prisipažino Aldona, žvilgsniu glostydama tiek dovanotus, tiek pačios pirktus angelus. Sako, iš mugės niekada tuščiomis negrįžtanti – bent vieną visada nusiperka. Žinodami jos pomėgį, angelus dovanoja artimieji ir bendradarbiai. Savo namuose ji priglaudė ne vieną ir „pasiklydusį“ angelą – pasitaikė atrasti netikėtose vietose kažkieno užmirštą ir nereikalingą. Nė vieno Aldona sakė negalinti išskirti – visi mieli, daugybę kartų nuglostyti, nučiupinėti, juk jos angelai neskraido, tad dulkes nuo sparnelių tenka kruopščiai valyti. Angelų saugotojai tai – malonumas, nes kas kartą paėmusi į rankas kurį nors angelą prisimena ir jo istoriją. „Šitas iš Anglijos, tas iš Airijos, o šis iš Vokietijos, – vardijo Aldona žvelgdama vis į kitą angeliuką. – Kiekvienas į namus atkeliavo su kažkokia mintimi. Šį su terbelėmis padovanojo miela kolegė, sakydama, kad į mane panašus, o du susiglaudusius – dukros Aida ir Živilė, linkėdamos ramios senatvės.“

Apie ją moteris pagalvoja, tačiau ne dėl to, kad norėtų padejuoti. Gyvenimo išbandymų užgrūdinta devynių vaikų šeimoje kaime augusi Aldona nemėgsta aimanuoti. „Turiu gerą darbelį (J. Lankučio viešojoje bibliotekoje dirba knygriše – aut. pastaba), o laisvalaikį ramiai leidžiu namuose siūdama smulkmenas, nerdama. Nemėgstu šurmulio, minios, man gera su šeima. Su džiaugsmu ruošiu dovanėles patiems artimiausiems laukdama šv. Kalėdų. Jei kada turėsiu laiko, norėčiau megzti angelus, – savo angeliška svajone pasidalijo Aldona. – O jei turėčiau seną sodybą, vieną kambarį paskirčiau angelams.“

Kūrybinga moteris gyvena ir gėlių apsuptyje. Daugelis jų Aldonai atsidėkojo žiedais už išgelbėjimą nuo pražūties. Jei tik kas nori atsikratyti pabodusios gėlės, gargždiškė jai savo namuose suranda jaukią vietą. „Pačios gražiausios man – laukų gėlės. Vasarą pievose prisiskinu ramunių, rugiagėlių. Iš darželio gėlių labai mėgstu tulpes, vilkdalgius, jurginus, kardelius… Esu laiminga, kai gimtadienio proga gaunu ne rožių, o jurginų, kurie kaip tik tada žydi. Namuose nuo pavasario beveik visada būna pamerkta gėlių. Jas perku turgelyje iš močiučių“, – nostalgiškai pasakojo gargždiškė.

Vertinanti visa, kas natūralu, Aldona artimiausiems dovanoja tų pačių močiučių užaugintų mėtų ir melisų, būtinai pačios sudžiovintų obuolių, rankdarbių, be kurių neįsivaizduoja savo kasdienybės. „Mano dukros irgi mėgsta rankdarbius. Joms stengiausi perduoti ir tas vertybes, kurias man įskiepijo tėvai: būti sąžiningoms, geroms, niekam nedaryti ir nelinkėti blogo“, – šypsojosi Aldona, išlydėdama iš jaukių namų, kuriuose pajutau Kalėdų dvasią.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.