Kūrybingas bitininkas mėgaujasi gyvenimu Priekulėje
Prieš trejus metus K. Žilinskas įsigijo apiterapijos namelį, kuriame galima atsipalaiduoti, nurimti ir net užmigti – toks bičių, dūzgiančių aviliuose po gultais, poveikis. Faustas – senelio pagalbininkas, tad anūkui jis padovanojo kelis žaismingus avilius, kurie įkurdinti šalia apiterapijos namelio.
„Atsigavau, kai čia atsikėlėm. Čia gyvenam ant žemės“, – šypsodamasis sako bitininkas Kazimieras Žilinskas, su žmona Laima prieš 20 metų uostamiestį iškeitęs į Priekulę. Apylinkėse jis laiko 25 šeimas bičių, o sodyboje Pušų gatvėje įsirengė apiterapijos namelį. Tad bitės supa nuo ryto iki vakaro, o apie jų teikiamą naudą priekuliškis galėtų kalbėti ne vieną valandą.
Pirkėjai renkasi pagal spalvą
K. Žilinsko sodyboje lankėmės dar žydint liepoms, tačiau bitelės nektaro skrido ir į pievas, kurios skleidė įvairiaspalvius žiedus, o miške dar žydėjo avietės. „Niekada nesakau, kad mano medus liepų ar, pavyzdžiui, kiaulpienių, nes nektarą bitelės renka iš įvairių žydinčių augalų, nuskrenda iki 5 kilometrų“, – pastebėjo priekuliškis, kuris bitininkavimą vadina pomėgiu, o ne darbu ar verslu. 25 bičių avilius, kuriuos laiko dviejose vietose kuo toliau nuo rapsų laukų, jis prižiūri vienas. Bet jei tuo metu vasaroja anūkas Faustas iš Vilniaus, abu važiuoja į bityną, nuveža bitėms vandens į girdyklas, aplanko kiekvieną avilį.
„Žmonės stebėjosi, kad korius su pavasariniu medumi ėmiau tik tada, kai kiti jau seniai prekiavo. Niekur neskubu, nes žinau, kad per anksti išsuktas medus, kai dar neišgaravęs vanduo, ima rūgti“, – neslėpė bitininkas. O medaus spalva, kaip jau ne kartą rašyta, priklauso nuo to, kokie augalai žydėjo, kai bitės nešė nektarą. „Visi nori šviesaus medaus, jį laiko tikru. O tamsesnis medus yra naudingesnis“, – pasakojo K. Žilinskas, medų parduodantis iš namų, miestelių, kaimelių švenčių mugėse. Čia galima ir tikro vaško žvakių įsigyti, kurios irgi skirtingų spalvų. Lieja jas bitininkas žiemą. Sako, kad tada į specialią patalpą išeina 12–14 valandų ir kol nebaigia lieti, negrįžta net valgyti.
Gydo ir teikia ramybę
Kiekvieną dieną šaukšteliu medaus pradedantis K. Žilinskas sako, jog žmogui bitelės naudingos ne vien todėl, kad prineša korius medaus. Bičių duonelę ir pikį daugelis vartoja kaip maisto papildus ar vitaminus, tačiau esąs dar vienas būdas pajusti darbštuolių teikiamą naudą sveikatai. Prieš trejus metus K. Žilinskas įsigijo apiterapijos namelį. Pravėrus jo duris, plūsteli sumišę medaus, pikio, medienos kvapai. Lietuvoje tokie nameliai atsirado palyginti neseniai ir apie juos ne visi dar yra girdėję. Apiterapijos namelyje telpa du mediniai gultai, po kuriais yra įrengti šeši aviliai, o kiekviename iš jų dūzgia 60–70 tūkstančių bičių. Namelio viduje jos neskraido, tačiau pamatyti galima. „Įjungiu serialą“, – juokavo bitininkas ir parodė gyvą bičių paveikslą, kuriame matyti jų gyvenimas. – Į šį „paveikslą“ bitės patenka pro angą namelio gale. Atsigulus ant gultų galima stebėti, ką jos veikia.“
Pasak K. Žilinsko, apiterapija naudinga žmonėms, sergantiems kvėpavimo takų, kraujotakos ligomis, tiems, kurie skundžiasi nemiga, depresija, kurių silpna imuninė sistema, kurie nuolat patiria stresą. Nors priekuliškis kartais namelyje lieka ir nakvoti, norintiesiems išbandyti apiterapiją siūlo pradėti nuo 40 minučių. „Svarbu, ar žmogus nealergiškas medui, žiedadulkėms, pikiui ir kt.“, – perspėjo bitininkas. Jei norėtumėte pasimėgauti ramybe apiterapijos namelyje, telefoną ir laikrodį tektų palikti už durų, kad niekas neblaškytų. Įsitikinau, kad bitininkas buvo teisus sakydamas, jog kai kurie žmonės atsipalaiduoja ir užmiega. Bičių dūzgesys ramina ir nepajunti, kaip dingsta neramios mintys ir užlieja saldus snaudulys.
„Tokia terapija gali pakeisti kai kuriuos vaistus, bet žmonės sunkiai priima naujoves“, – apgailestavo K. Žilinskas. Nors apiterapijos namelio bitės neprineš medaus, tik pačios išsimaitins, bitininkas dėl to neketina atsisakyti naujovės, kurią pamėgo šeimos nariai, draugai ir giminės.
Ir senienos, ir teatras
„Kas senesnis už mane, visus daiktus vežu namo“, – juokiasi priekuliškis, kai jo sodyboje akis patraukė ne tik graikinis riešutmedis, vešlus raudonasis lazdynas, sena kriaušė, ryškiaspalvė vijoklinė rožė, apgaubusi pastato sieną, bet ir daiktai, teikiantys ypatingo jaukumo ir dvelkiantys namų šiluma. Nagingas sodybos šeimininkas iš pasagų „nukalė“ laimės simbolio rutulį, sumeistravo ne šašlykinę, o universalią krosnelę, kurioje galima ne tik kepti mėsą ir žuvį, bet ir rūkyti. Ant akmenukais apjuosto šulinio stogelio „užgiedojo“ metalinis gaidys, kaip sodybos puošmena iškeltas vežimo ratas ir dar daug malonių smulkmenų teikia žavesio ir liudija, kad šeimininkai – kūrybingi žmonės. „Žmona mėgsta augalus, gėles, o aš krapštytis su senais daiktais – restauruoti“, – pripažįsta K. Žilinskas, seną siuvimo mašiną pavertęs kavos staleliu dviem, naujam gyvenimui prikėlęs žiurkių apgraužtą senovinę spintą su sekreteru, verpimo ratelį, kraičio skrynią, kurioje žmona Laima laiko įvairius audinius.
Dalį laisvalaikio K. Žilinskas skiria kitam pomėgiui – teatrui. Priekulės Ernsto Vicherto teatro aktorius užsiminė ir apie vaidmenis jame, ir apie savo keturių anūkų – Fausto, Dominikos, Kipro ir Kerniaus – senelio vaidmenį gyvenime. Vilniuje gyvenantys anūkai visada laukiami Priekulėje, senelių namuose. „Augant dukrai Justinai ir sūnui Ignui, patogu buvo gyventi Klaipėdoje. Ten prabėgo 18 metų, o dabar neįsivaizduoju, ką ten veikčiau. Niekada, kol turėsiu sveiką protą, negrįšiu į miestą“, – juokdamasis atsisveikino svetingų namų šeimininkas.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
