Laisvės šviesoje pleveno pilnatvė
Noriu pasidalinti įspūdžiais, kurie neblėsta ir porai savaičių praėjus. Šiemet paskatinta savanoriškos veiklos programos pirmąkart apsilankiau Sausio 13-osios dienos minėjime, kuris vyko Gargžduose. Nors šią mums visiems svarbią datą minime ir gimnazijoje, tačiau prasmingame miesto renginyje anksčiau nesilankydavau. Lietuvos laisvės gynėjų pagerbimo vakaras man įstrigo atmintyje ir nuteikė pamąstymams.
Nedidelė Kvietinių gatvės atkarpa buvo uždaryta ir jos centre išrikiuoti 14 laužų, atžygiavo jaunieji šauliai su valstybinėmis vėliavomis – tai buvo labai stiprios ir jaudinančios akimirkos. Į susirinkusius žmones kreipėsi rajono meras. Ant „Minijos“ kino teatro sienos galėjome pamatyti vaizdinę medžiagą, klausėmės žinomų žmonių – dainininko Andriaus Mamontovo ir aktoriaus Rolando Kazlo – pasisakymų apie laisvę, prisiminimų apie Sausio 13-osios įvykius, išgirdome apie jų kūrybos sąsajas su šia istorine data. Įrašytoje vaizdo medžiagoje taip pat skambėjo mažųjų gargždiškių dainos.
Gatvėje buvau tol, kol užgeso visi 14 laužų, kaip ir 1991-aisiais metais kadaise užgeso 14 gyvybių. Gaila, kad laukti, kol ugnies liepsna užges, likau tik aš viena iš tokios minios. Stebėdama ugnies šviesą, pajutau šilumą ir pilnatvę. Susimąsčiau, kokia dėkinga esu, jog dėl mano ir kitų gerovės visai nepažįstami žmonės susivienijo prieš mūsų valstybės laisvę puolančius okupantus, jie neišsigando grėsmingų tankų.
Pamąsčiau, kad po 30-ies metų laisvės samprata mūsuose gerokai pasikeitė. Šiomis dienomis vieni kitus įžeidinėjame socialiniuose tinkluose dėl įsitikinimų, seksualinės orientacijos, socialinės padėties ir kitų dalykų. Kodėl gi žeminame, skaudiname vieni kitus? Liūdna, kažkada buvome tauta, kai net šautuvo taikiniu tapęs žmogus nesijudindavo iš vietos dėl savo mylimos Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės, o dabar?..
Danielė DOMEIKYTĖ
Jaunimo savanoriškos tarnybos dalyvė
Aut. nuotr.
