Lalita pildo sandorį su Dievu: pasveikusi atsidavė žmonėms

Vaikystėje skurdą išgyvenusi klaipėdiškė Lalita Atienė (52 m.) į gyvenimą kabinosi visomis jėgomis. Pavyko išvystyti statybų verslą, daug metų dirbo vadove šiame sektoriuje. Nepaisant lydėjusios sėkmės, moteris vis tik pasiryžo kardinalioms permainos, kurias paskatino užklupusi onkologinė liga ir išaugę sąmoningumo sparnai.

Prieš daugiau nei vienerius metus ji įkūrė VšĮ „Lalitos akademija“, moteris organizuoja sąmoningo stovyklas, tylos retritus, veda koučingo sesijas. Yra jogos mokytoja, sąmoningo kvėpavimo instruktorė, meditacijų vedlė. Apie nueitą kelią ji mielai sutiko papasakoti ir „Bangos“ skaitytojams.

Vaikystė skurde užgrūdino

– Lalita, užsiminėte, kad augote skurde. Tačiau tiek anksčiau statybų versle, tiek dabartinėje savo veikloje esate lyderė, aplink kurią buriasi žmonės. Kaip sugebėjote išsaugoti savivertę ir ryžtingai siekti savo tikslų?

– Mano tėvas alkoholikas, mama niekada negėrė, tačiau gyvenome skurdžiai, augome trys vaikai. Rinkau butelius, nešiojau kitų žmonių suaukotus drabužius, mane vadindavo „pijokų vaiku“, klasėje ne visi su manimi norėdavo sėdėti. Prausiausi po šaltu vandeniu, nes šilto nebuvo. Augdama tokioje aplinkoje užsigrūdinau, išmokau siekti savo tikslo, neturėjau, ką prarasti.

Kadangi anksčiau daug dėmesio mokslui negalėjau skirti, nes visada reikėdavo dar galvoti, kaip užsidirbti, tai dabar godžiai studijuoju ir tuo procesu mėgaujuosi. Šiuo metu dar mokausi Klaipėdos universitete Sveikatos mokslų magistrantūros, Vilniaus geštalto institute – geštalto psichoterapiją, dar – Mindfullness.

– Kaip į Jūsų gyvenimą pasibeldė sąmoningumas?

– Nuo gimimo ieškojau santykio su Dievu. Tačiau vaikystėje mane vienąkart nuvedė į bažnyčią, ir viskas. Vėliau mano troškimas vis tik buvo išgirstas, gavau anytą, kuri padėjo man ir prie pirmos Komunijos prieiti, ir priimti Sutvirtinimo sakramentą. Vyras buvo iš katalikiškos šeimos. Tačiau jau 14 metų esu išsiskyrusi, turiu 30 metų sūnų. Vyras turėjo savo statybų kompaniją, aš savo – sukomės versle ir nepajutome, kaip apleidome santykius. Pagaliau vyras pasakė, kad aš jam per stipri, jam reikia namų šeimininkės, kokia niekada nebuvau. Išgyvenus 16 metų kartu mūsų keliai išsiskyrė.

Tačiau dar prieš tai 2004 metais pradėjau medituoti. To man reikėjo, nes statybų sektoriuje dirbau tik su vyrais, tad ir mano charakteris buvo griežtas, koncentruotas į discipliną, kad darbai eitųsi sklandžiai. Supraskite, dirbant tokioje aplinkoje buvo daug keiksmažodžių, grubumo, tad siela ieškojo atsvaros, kad būtų išlaikyta harmonija. Pradėjusi medituoti buvau ramesnė, kitaip reaguodavau į situacijas. Tapau vegetare, tačiau žmonėms niekada nerekomenduoju kažko atsisakyti per prievartą, nes tuomet viskas grįžta su dviguba jėga. Svarbu tiesiog pajausti, ko nebenori.

Išgelbėjo malda

– Teigiama, jog liga pas žmogų ateina ne be priežasties, ji siunčia kažkokią žinią. Jums teko išgyventi ir onkologinę ligą, kaip priėmėte šią patirtį?

– 2003 m. susirgau onkologine liga, dar labiau pasinėriau į Dievo paieškas. Meldžiausi Mergelei Marijai. Man darė tris operacijas, viskas buvo kaip ir gerai, tačiau 2013 metais liga atsinaujino. Gydytojas nustatė kitos operacijos datą – po trijų mėnesių. Labai verkiau ir atsidaviau visiškai askezei. Per dieną – 100 gr. ryžių, pasiėmiau Marijos rožinį, pasidėjau Marijos ir Jėzaus paveikslą ant stalo ir meldžiausi: per dieną po 300 „Sveika Marija“. Dabar suprantu, kodėl tai įvyko. Kai Indijoje mokiausi vedų išminties, buvo akcentuota, kad liga atsitraukia nuo žmogaus tik tada, kai pasikeičia jo mąstymas. Kitu atveju tave gali išoperuoti, bet liga lieka kituose kūnuose, juk esame daugiasluoksnės būtybės, turime sielą, astralinį kūną ir kitus. Visa tai yra ne pramanas, o įrodyta kvantinės fizikos. Tad aš nuoširdžiai meldžiausi visus tuos kelis mėnesius ir atėjus tyrimų prieš operaciją laikui, gydytojas liko šoke dėl mano rezultatų – jie buvo geri, beje, šiandien tas gydytojas jau miręs. Aš žinau, kad mane išgelbėjo malda. Be to, melsdamasi pasakiau, jei Dievas mane išgelbės, aš visą likusį gyvenimą atsiduosiu žmonėms, ką dabar ir darau. Savo pažadus tęsiu.

– Statybų sektorių palikote be jokios graužaties?

– Kurį laiką paraleliai vysčiau dvi veiklas. Kai išsiskyriau su vyru, važiuodavau į įvairias stovyklas, vaikščiojau per stiklus, žarijas, atlikdavau vadinamas pradinukų praktikas, nes juk iškart į dvyliktą klasę nenueisi. Sąmoningumas plečiasi po truputį. Prieš 10 metų pradėjau labai stiprias praktikas, pasinėriau į meditacijas, o prieš 8 metus tapau jogos trenere, važinėjau į Indiją. Nuo 2015 m. esu veganė, nevalgau nei pieno produktų, nei kiaušinių. Statybų sektorių palikau 2019 m., supratau, jog labai skiriasi energijos. Statybų sektoriuje energija grubi, o meditacijos, jogos – švelni, subtili energija. Man pradėjo visa tai kirstis. Nusprendžiau nebevargti dėl pinigų, protas, žinoma, spyriojosi, aplinkiniai taip pat nepraleisdavo progos pasakyti, iš ko aš gyvensiu. Šioje vietoje yra svarbiausia tikėti savimi. Buvo sakančių, kad man reikės labai daug sėkmės, norint vystyti šią dvasingumo sritį. Aš atsakydavau, kad esu labai sėkminga – dabar taip ir yra! Esu laiminga. Pagalvokite: jei liktų gyventi savaitė, ar Jums rūpėtų, ką apie jus kalba žmonės. Tikrai ne! To mane išmokė Indijoje, kai ten mokiausi. Pati visko pasiekiau disciplinos, saviugdos, pastangų, valios dėka.

Praktikoms ryte – 3 val.

– Koks yra Lalitos rytas? Juk visi norime būti sveiki ir laimingi, ką patartumėte?

– Pirmiausia, miegu ant 3 cm čiužinio. Vasarą keliuosi 4.30 val., rudenį apie 5 val. ryto. Tik atsibudusi, skenuoju savo kūną dar gulėdama lovoje, bandau išjausti, ar yra kur nors įtampų, klausiu, kas po jomis slepiasi. Po to – vonios procedūros. Vėliau joga. Šalia visada yra paklotas jogos kilimėlis. Kai šilta, jogą atlieku lauke, kai vėsiau, namų patalpose. Toliau rikiuojasi kvėpavimo praktikos, meditacija. Visa tai man užtrunka 3 val. Papusryčiauju sojos jogurto ir vaisių arba tik vaisių ir važiuoju prie jūros, su kuria visada sveikinuosi, klausiu, ar manęs laukė. Man patinka ši emocija. Vaikštau ir galvoju, kokia aš laiminga, laiminu kitus. Kad tik daugiau žmonių suprastų, kad nėra liūdesio, jį mato tik protas, kuris yra ribotas. Kur mūsų dėmesys, ten teka ir energija. Tačiau nepamirškime, kad vieną dieną mes paliksime savo kūnus ir liks būtent tik ta energija, kuri bus prisodrinta vienokių ar kitokių emocijų – labai svarbu, su kokia emocija žmogus palieka šį pasaulį. Svarbu kreipti savo protą į vidų, tuomet išsipildys visos svajonės. Meditacija, joga padeda išlaisvinti kūną, grįžti į save, išgirsti savo vidų. Juk visas stresas, įtampos kaupiasi kūne, todėl praktikos užima ypatingai svarbią vietą. Kad ir kokia būtų Jūsų vaikystė ar patirtis, visada siekite savo tikslo ir kiekvieną sekundę save motyvuokite.

Agnė ADOMAITĖ

Asm. albumo nuotr.