„Mediniai stebuklai“ iš Plungės atkeliavo į Gargždus
Gargždų krašto muziejuje eksponuojama Plungės krašto medžio meistrų Vytauto Ulevičiaus, Antano Česnulio, Adelės Astrauskienės, Antano Vaškio, Alfonso Skiesgilo, Reginos Jonušienės, Justino Jonušo darbų paroda „Mediniai stebuklai“.
„Tautodailės aukso fondas. Tikroji enciklopedija. Kai kurių autorių, kurių darbai eksponuojami, jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau jų kūrybos tradicija yra tokia stipri, tokia, sakyčiau, net neįmenama mįslė dabartiniams tautodailininkams. Mes taip jau nebemokame prakalbinti medžio. Paroda yra neeilinė. Reikėtų, kad ją pamatytų kuo daugiau miestiečių, ypač jaunoji karta“, – įsitikinęs gargždiškis tautodailininkas Petras Balsys. Visus šios parodos autorius vienija darbas liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, kuri buvo įkurta 1964 metais Plungėje.
„Minija“ subūrė Žemaitijoje ir nemažai kituose Lietuvos regionuose gyvenusių tautodailės meistrų, organizavo parodas, medžio drožėjų dienas Plateliuose. 1970 metais įmonėje dirbo apie 2 000 žmonių. Įmonės gaminami suvenyrai iš lietuviško beržo, pušies buvo labai perkami. Paklausą turėjo ir pakabinamos lentynėlės, kėdutės, supamieji arkliukai. 1979 metais „Minijos“ įmonė įsteigė muziejų. Čia buvo kaupiami etalonai, autoriniai menininkų darbai. 2011 m. įmonę likvidavus buvo uždarytas ir muziejus, eksponatai išdalyti kelioms institucijoms, daug kas negrįžtamai prapuolė. Nemaža dalis meno kūrinių pateko į Žemaičių dailės muziejų. Gargždų krašto muziejuje dabar eksponuojama tik nedidelė šios tautodailės darbų kolekcijos dalis.
Tautodailės raida Lietuvoje daugeliu aspektų yra susijusi su profesionaliosios dailės keliais, tačiau neretai šie du kūrybos pobūdžiai supriešinami. Viena vertus, iš tautodailės tikimasi, kad ji būtų sustingusi laike, iš kitos pusės – ji turi atliepti ir šiuolaikinį žiūrovo skonį, jo požiūrį į liaudies meno tradiciją ir jos interpretavimo būdus. Galima būtų sakyti, jog nėra vienos tautodailės, yra daug „tautodailių“, liudijančių gyvybingą kūrėjo dvasią, kuri prisitaiko prie kintančių istorinių, politinių ir estetinių sąlygų. Dauguma eksponuojamų medžio skulptūrų buvo sukurtos giliu sovietmečiu, kai meninės raiškos ir turinio galimybės buvo ribojamos ir griežtai kontroliuojamos. Nepaisant to, šie darbai liudija kūrybinės energijos gyvybingumą, žmogaus darbo ir papročių grožį, tradicinę pasaulėjautą, persmelktą tėviškės gamtos poetizavimu ir tausojimu. Nesunkiai atpažįstame septintojo – dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių estetines tendencijas ir ypatingą dėmesį tautosakinei žodžio kultūrai.
Regina ŠIURYTĖ-ŠIMULIENĖ
Kuratorė
