Mes augome Gargždų dvarvietėje

Po Lietuvą pasklidę gargždiškiai į miestą, kuriame gimė ir augo, sugrįžta ne tik mintimis. Kiekvienas saugo prisiminimus ir kartais jais dalijasi. Šiandien spausdiname buvusios gargždiškės Vitalijos BRAZAITIENĖS, Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ vadovės, vaikystės prisiminimus apie gyvenimą buvusioje Gargždų dvarvietėje.

„Kai aš gimiau (1936 m.), toje dvarvietėje nebebuvo nė ženklo. Senose Gargždų fotografijose aiškiai matyti, kur rūmai stovėjo ir kaip atrodė. Mes tik žinojome, kad mūsų namai (dabar Kvietinių g. 12) yra pastatyti buvusioje dvaro žemėje.
Mano tėvai abu kilę iš Gribžinių kaimo. Kazimiera Dibisterytė ir Petras Liutikas susituokė 1928 m. Abu seneliai – Liudvikas Liutikas ir Juozapas Dibisteris mirė 1926 m. Tėvo brolis Juozapas Liutikas 1910 m. išvyko į Ameriką ir kvietė jaunuosius įsikurti pas save, siuntė pinigų. Bet taip nenutiko.
Gargžduose Pet­ras Liutikas susitiko kokį tai žydelį, kuris įkalbėjo pirkti gal 5 arų sklypą Kvietinių gatvėje. Kaip skaičiau J. Valančiūtės „Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“, dvaro savininkė G. Krasickienė pardavė apie 75 ha dvarą broliams, medienos pirkliams Javšicams, o šie pardavinėjo sklypais gargždiškiams. Apgriuvę dvaro pastatai dar stovėjo. Naujieji sklypų savininkai apie 1925–1926 m. savo statyboms pirko, griovė, naudojo plytas, akmenis ir kt. Nieko nebeliko. Mano tėvelis sunkiai statėsi vėliau. Plytas darėsi pats Gribžinių kaime. Jam padėjo mamos jaunėlis brolis Jonas Dibisteris. 40 dienų vežė žvyrą, cementą ir kt., nes močiutė Ona Valaitytė-Dibisterienė neturėjo iš ko sumokėti dukrai dalios. Dvaro plytų ar akmenų jam neprireikė.
Gargždų dvaro žemėje ir aplinkoje prabėgo mano vaikystė. Visada žinojome, kad čia būta dvaro, visų pirma – dvaro sodnas. Tas didžiulis šulinys dar ir dabar mena dvaro laikus. Kur buvę, kur nebuvę kiaurus metus vis lėkdavom į „dvara suodna“. Nuo pirmųjų želmenėlių iki žiemos viepūtynų – buvom tikri gamtos vaikai.
Nuo piliakalnio Minijos link, per šlapias pievas buvo supiltas toks kelias. Kairėje pusėje, link plento, buvo tokie šlapi kimsynai, kur perėjo daugybė pempių ir žydėjo lukštai (purienos). Pempės skrisdavo virš galvų, saugodamos savo lizdus – neprisiskinsi. Dešinėje, grioviuose, augo geltoni vilkdalgiai. Numaniau, kad tas kelias dar nuo dvaro laikų, tik nesupratau, kokia jo paskirtis. Ir dabar nežinau. Gal šienui vežti? Leidžiantis žemyn Bravoro kalnu (nuo Minijos g. ligi tilto), kairėje pusėje, ten, kur stovi Armalienės namas, yra tokia akmeninė tvora link Minijos. Tai čia dvaro akmenys išlikę.
Mūsų kiemas Kvietinių gatvėje buvo šalia dvaro arklidžių kiemo. Mes vadinom pieninės kiemu. Prisimenu ten buvusią banko salę, Motinos dienos šventę ir kaimyno A. Stalmoko linksmą eilėraštuką vaikams. Kiemo erdvėje irgi vyko gyvenimas. Iškritus pirmam sniegui, mėgdavom apibėgti aplink pieninės kiemą basomis.
Buvusioje dvaro pastato vietoje ilgai nieko nebuvo, kokia tai dykra. Prisimenu 1941 m. pavasarį. Man buvo 5-eri. Kažkas pasakė, kad išveža į Sibirą mokytoją Stanislavą Triušienę. Nubėgau pažiūrėti. Jie gyveno Minijos g. tame name, kur vėliau buvo policija. Sunk­vežimis stovėjo gatvės pusėje po langais. Mašinoje mačiau p. mokytoją S. Triušienę. Ant kelių laikė vaikelį. Kitų vaikų nesimatė. Aš tada žinojau, kad Gražina buvo už mane didesnė, o Juozukas mažesnis. Tą pačią dieną (birželio 14 d.) pašto viršininkas Juozapas Triušys išvežtas į lagerį. Labai greitai į jų butą atsikėlė rusų kariškių šeima. Turėjo mergaitę, vardu Galia. Labai keistas vardas. Kitoje Sodo gatvės pusėje, buvusios dvarvietės link, buvo suarta dirva. Mudvi su ta Galia bėginėjom po tą dirvą ir iš ten buvo matyti Minijos slėnis.
Tuojau prasidėjo karas, ir kur dingo Galia su tėvais, nežinau“, – „Bangai“ rašė buvusi gargždiškė V. Brazaitienė.