Metai be rašytojo Petro Dirgėlos
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
Praėjusią savaitę Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungoje, pagerbtas Nacionalinės premijos laureatas, vieno iš didžiausių lietuvių tautos epinio romano autorius Petras Dirgėla (1947–2015). Jo atminimo vakare pristatyta ką tik išleista knyga „Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“.
Balandžio 21 d. panašus renginys numatytas Gargžduose, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje.
Asmenybės vientisumas: žodžiai ir darbai
Artėjantis Lietuvos valstybės 100-metis – proga apibendrinti svarbiausius jos raidos procesus ir užfiksuoti ryškiausių tautos asmenybių pėdsakus. Rašytojas Petras Dirgėla – vienas iš tų, kurie suvokė literatūrą kaip valstybinį reikalą. Monumentalusis jo keturių tomų ciklas istorine tematika „Karalystė. Žemės keleivių epas“, pasak literatūros kritikės dr. J. Sprindytės, vienintelis 20 a. pabaigos lietuvių romanas, kuriame taip aistringai sprendžiamos valstybingumo lygtys, siekiančios dar Mindaugo karalystės laikus. Matyt, prireiks dar laiko, kad „Karalystę“ atrastume iš naujo…
Rašytojo kūryba – lietuvių tautos ilgus amžius nueitas kelias, kur susiliečia žmogaus ir istorijos slėpiniai. Visą gyvenimą P. Dirgėla buvo ištikimas strateginei savosios kūrybos temai – ugdyti istorinę savimonę: iš kur atsiradome, kaip brendome, kas esame ir kur einame. Yra sakęs: dirbau, kad pateisinčiau savo tuometį buvimą, žinodamas, jog daugiau tokios akimirkos nesulauksiu…
P. Dirgėla priskiriamas tai rašytojų kartai, kuri padėjo pamatą iš esmės naujam pokario lietuvių literatūros etapui – istoriniam romanui, šiam žanrui suteikęs ir savitą vaizdavimo manierą. Rašytojo santykis su jo kūriniuose iškylančia tautos praeitimi ir skausminga valstybės istorija visada pagarbus, originalus, kartkartėmis sakrališkas. Kaip yra pastebėjusi prof. V. Daujotytė, P. Dirgėlą turėsime įvertinti kaip žmogų, kuris mumyse formavo protėvių jausmą. Vienas mįslingiausių dėl įspūdingos kūrybos apimties ir mąslaus rašymo, niekada nesiekęs būti populiarus, bičiulių vadintas darbštuolių darbštuoliu. „Gyveni ir didžiausia vertybe laikai tą gyvasties siūlelį, trapų trapų“, – yra sakęs.
Jo asmenybė buvo įžvalgi ir drąsi. Dar 1979 metais LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume jaunasis kūrėjas išdrįso viešai išdėstyti savo estetines nuostatas, taikomas lietuvių prozai: „Kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversim jų savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais…“ Pasakyta anuomet, kai literatūroje griežtai reikalauta laikytis socialistinio realizmo dogmų.
Nusipelnė nuolat būti tarp mūsų
Praėjo metai po P. Dirgėlos mirties. Kiek jį prisimename ir kas mums primena Žvaginių kaime gimusį, Gargžduose vidurinį mokslą išėjusį dviejų dešimčių knygų autorių, valstybės įvertintą kūrėją, Nacionalinės premijos laureatą, esė apie tėviškę „Minijos žemė“ autorių, Gargždų miesto garbės pilietį? Ar kada bus tinkamai įvertinti jo nuopelnai ir atminimas gimtajame krašte?
Šia proga noriu priminti, jog Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete lygiai prieš metus (2015 04 15) svarstytas klausimas „Dėl rašytojų R. Granausko ir P. Dirgėlos atminimo įamžinimo“. Pasiūlyta Kultūros ministerijai parengti jų atminimo įamžinimo priemonių planą ir numatyti lėšų šiam planui įgyvendinti. Pasidairykime aplink, ką kiti padarė.
2015-ieji kultūros baruose pažymėti daugeliu netekčių. Be mūsų kraštiečio P. Dirgėlos, kiek anksčiau lietuvių literatūra neteko rašytojo Romualdo Granausko. Anapilin vienu metu išėjo ryškios kultūros asmenybės, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Patackas.
Netrukus po R. Granausko mirties skuodiškiai atminimo ženklais paženklino vietas, kur rašytojas augo, mokėsi ir dirbo: atidengė lentą Šauklių kaimo sodyboje – ten prabėgo jo vaikystė. Parkelyje priešais Mosėdžio gimnaziją pastatytas paminklas, Skuodo bibliotekai suteiktas Romualdo Granausko vardas. Panevėžio Juozo Miltinio teatre pastatytas spektaklis pagal romaną „Rūkas virš slėnių“. Surengtos konferencijos ir R. Granausko skaitymai.
Šiomis dienomis Kaune vyko sakraliniai A. Patacko metinių minėjimo renginiai, o memorialinė lenta prie Šiaulių miesto Rėkyvos seniūnijos primena, jog toje rinkimų apygardoje į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą buvo išrinktas Romualdas Ozolas, vienas iš Lietuvos valstybingumo kūrėjų. Tęsiama jo pradėtų kraštotyros žurnalų leidyba.
Gal ir mūsų rajono viešojoje erdvėje atsiras ženklų, kurie bylotų apie šiame Žemaitijos kampelyje gimusį, čia į gyvenimą ir kūrybos kelią išleistą didžiausio tautos epo autorių, vieną mįslingiausių lietuvių literatūros kūrėjų, taurios dvasios žmogų Petrą Dirgėlą?
