Mokykla nuėjo šunkeliais
Šeštadienio „Bangoje“ atkreipiau dėmesį į labai aktualų pedagogo straipsnį „Kas darosi Lietuvos mokyklose“. Nors seniai nebesu švietimo darbuotoja, bet ši tema man visada buvo įdomi. Noriu pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis.
1988 metais, dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, šviesaus atminimo prof. M. Lukšienė su būriu bendraminčių – pedagogų, mokslininkų, kultūros žmonių – parengė Tautinės mokyklos koncepciją. Ji kvietė rūpintis tautos, jos tapatumo išlikimu, kurti tokią švietimo sistemą, kuri ugdytų savarankiškus, pilietiškus, kultūringus žmones.
Ką pavyko pasiekti per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį? Mokyklos uždaromos, mokinių kalbinis, matematinis, gamtamokslinis raštingumas katastrofiškai mažėja. Ką apie šiandienos švietimą pasakytų švietimo reformų pradininkė, kūrusi humanišką, demokratišką, tautinę mokyklą?
Profesorė M. Lukšienė šiandien turbūt kape vartosi matydama, kur nuėjo Lietuvos švietimas. Užuot kūrę savą lietuvišką tautinę mokyklą, kaip padėvėtus rūbus iš pasaulio šiukšlyno susirinkome viską, ką išmetė, ko atsisakė kitų šalių švietimo praktika. Profiliavom, individualizavom, testavom, interpretavom ir visaip kitaip -avom.
Anksčiau mokytojo profesija buvo viena gerbiamiausių visuomenėje, o šiandien pedagogo autoritetas dirbtinai sumenkintas. Mokyklose siekėme demokratijos, o sulaukėme anarchijos, kai mokinys tapo lygus mokytojui, o gal net viršesnis už jį. Jei mokiniai mušasi, o mokytojas ima skirti, timpteli vaiką už rankovės ir kokia saga ištrūksta, tai kitą dieną ateina į mokyklą mokinio tėvai ir ima kaltinti mokytoją: kodėl jūs skriaudžiate mano vaiką.
Mano nuomone, pastaruoju metu švietimo reformos vykdomos vien dėl reformos, negalvojant apie Lietuvos švietimo, žmonių ateitį. Kurta tautinė mokykla liko tik prisiminimuose, o dabar mokykla jau net ne kryžkelėje, o šunkelyje.
Inga PUTRIENĖ
