Motinystės turto dreverniškės nekeistų į nieką
Šiltą liepos dieną Miežečių šeimyna gaivinosi baseine, tik mažėlis Jonas nenorėjo sušlapti ir įsitaisė mamos Jurgitos glėbyje. Šalia Karolina, Nikas ir Lukas. Nėra tik vyriausiosios Ramintos ir tėčio Kazio, kuris šiuo metu toli nuo namų.
Gintariniais padėkos karšiais šventėje „Ant marių kraštelio“ šią vasarą buvo apdovanotos keturios nusipelniusių dreverniškių šeimos. Eugenijai Rumbutienei medinė statulėlė, papuošta gintaro gabalėliais, įteikta už pulko anūkų išauginimą dorais žmonėmis, Jurgitai ir Kaziui Miežečiams – už tėvišką rūpestį gausia šeimyna. Pasisvečiavę dreverniškių namuose įsitikinome, kokia neišmatuojama jų meilė.
Visa laimė – anūkai su šeimomis
E. Rumbutienės namelį Mokyklos gatvėje radome pasiklausę kaimynų. „Ten, kur tie nuodėguliai“, – mostelėjo užkalbinta moteris. Priešais nedidelį namelį iš tikrųjų mus pasitiko gaisravietė, kurioje po nelaimės seniai šeimininkų būta.
„Kasdien prieš akis tas vaizdas, kaip dega mūsų namas, mūsų akyse griūva didelis kaminas, visur ugnis, dūmai…“ – graudinosi E. Rumbutienė. Trapiai moteriai likimas teikė ne dovanas, o skyrė, rodos, vienam žmogui nepakeliamus išbandymus: ji palaidojo sūnų Kęstutį, vyrą, marčią, kurią pasiglemžė negailestinga liga, pirmagimį Algirdą, o praėjus vos metams po jo žūties sudegė namas, kuriame gyveno su kaimynais Ona ir Motiejumi Beinartais.
„Tą šeštadienį buvau čia pat Drevernoje pas anūkę Ernestą. Kad dega namai, pasakė žentas. Puolėme gelbėti, ką dar buvo galima. Žmonės išnešė vieną kitą baldą, aš pati – dokumentus, bet sudegė juodai dienai laikyti pinigai, drabužiai. Liko tik sulietas vandeniu pirmas namo aukštas be stogo“, – šluostydamasi ašaras pasakojo 84-erių dreverniškė. Daugiau kaip 20 metų Drevernoje gyvendama E. Rumbutienė sakė patyrusi, kokie geri šio krašto žmonės, kaip atjaučia kitą. „Nelaimėje kas kuo galėjo padėjo. Iki šiol esu visiems dėkinga. Čia žmonės malonūs, sveikinasi vieni su kitais, net jei nepažįsti“, – pro ašaras nusišypsojo senolė. Ir nors namo dalį, kurioje ji gyvena, anūkai po gaisro atstatė savo rankomis, liūdni prisiminimai – kaip kasdieninė duona.
„Kai mirė marti Virginija, anūkė Ernesta jau buvo sukūrusi šeimą, Kristinai buvo 17, Raimondai – 15, Aurelijui – 11, o pagrandukui Mariui – 8-eri. Jie visi kaip mano vaikai. Juk nuo pat jų gimimo gyvenome kartu Klaipėdoje. Abi su marčia tada dirbome slaugėmis ligoninėje. Taip derindavome pamainas, kad vaikus galėtume prižiūrėti“, – į praeitį nuklydo E. Rumbutienė. Kai visi persikraustė į Dreverną, moteris jau nebedirbo, tad kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro buvo apsupta anūkų ir jų rūpesčių. „Vaikai buvo ramūs, nebuvo sunku juos auginti. Neprisimenu, kad būtume labai juos barę“, – sakė senolė. Žvelgdama į marčios Virginijos portretą, kurį nutapė sūnus Algirdas, E. Rumbutienė tik gerais žodžiais minėjo visus, kurių jau nebėra, ir tuos, kurie jos gyvenimui suteikia prasmę – penkis anūkus su šeimomis. „Kokios geros širdies mano anūkai. Kaip aš juos mylėjau ir myliu. Jie taip manimi rūpinasi, neleidžia likti vienai per šventes, pas gydytojus nuveža, visko priperka, nors ar mano amžiuje daug bereikia. Sveikatos nebėra, o vaikai – visas mano turtas“, – nusibraukusi ašaras atsiduso senolė.
Nesijaučia išskirtinė
„Nuo pat vaikystės norėjau būti arba mokytoja, arba darželio auklėtoja. Svarbu buvo dirbti su vaikais, – paklausta, ar svajojo apie didelę šeimą, šypsojosi Drevernos darželyje auklyte dirbanti penkių vaikų mama J. Miežetienė. – Nesigailiu Klaipėdoje žemės ūkio mokykloje įgijusi namų ekonomės specialybę – žinios praverčia ir auginant gausią šeimyną, ir darbe. Visas gyvenimas – vaikai.“ Tai ne šiaip žodžiai, nes iš darbo grįžtančios mamos kasdien laukia 17-metė Raminta, 12-os Karolina, 10-ies Lukas, 8-erių Nikas ir 6-erių Jonas. Neseniai šiuose namuose gyveno dar dukterėčia ir viena globojama mergaitė.
Švedijoje dirbantis Kazys prieš kelerius metus pritarė žmonai, kad jų namuose vietos užteks ne tik saviems vaikams. „Pirmiausia atsiklausiau vaikų, ar galime priimti, juk namai ne tokie dideli, su mumis gyvena ir mano mama. Jie apsidžiaugė ir mane ramino, kad sutilps, dalinsis su mergaite kambariu, – šypsodamasi lyg jokio vargo nebūtų buvę pasakojo Jurgita. – Mano močiutė, tėčio mama, turėjo 8 vaikus ir vis paimdavo auginti svetimus, gal dėl to ir aš turiu tokią širdį.“ Neseniai už tėvišką rūpestį gausia šeimyna Drevernos šventėje Gintariniu padėkos karšiu apdovanoti J. ir K. Miežečiai nesijaučia išskirtiniai. „Daug dreverniškių augina keturis penkis vaikus, tad nesu verta apdovanojimo“, – kuklinosi Jurgita.
Vienas po kito laiptais iš kambario atstraksėję vaikai, klausydamiesi pokalbio, vis priglusdavo prie mamos. „Man draugė pavydi, kad turiu tokią didelę šeimą“, – šyptelėjo Karolina. „Labai smagu, kad mūsų daug“, – jai pritarė broliukai. Žinoma, smagiausia žaisti, bet ir dirbti kartu lengviau. Jurgita sakė nežinanti recepto, kaip vaikus užauginti dorais žmonėmis, bet šiuose namuose visi turi pareigas ir yra taisyklės, kurių reikia paisyti. Rūpintis vaikais jai padeda mama. „Labai skanūs močiutės makaronai“, „Man labiausiai patinka kepsniai“, „Močiutė iškepa ir pyragų“, – nekantravo papasakoti mažiausieji. Gera namuose, kuriuose po vienu stogu sutaria trys kartos.
