Muškalnyje gyveno liūtai ir slibinai
Donato BIELKAUSKO nuotr.: folkloro ansamblis „Lažupis“ ant Dovilų piliakalnio.
Baigiantis Piliakalnių metams, prisimename, kad Dovilų etninės kultūros centro darbuotojai buvo pakvietę bendruomenę ant vienintelio išlikusio seniūnijoje Dovilų piliakalnio, dar vadinamo Pelutės kalnu arba Muškalniu. Apie piliakalnį žmonės daug legendų pasakoja. Sako, kad kalne skryniose sukrauti dideli turtai, o juos saugo velniai. Įmetus akmenį į urvą, jis suskambėdavęs, o po kurio laiko išlėkdavo atgal iki padangių.
Anot Dovilų etninės kultūros centro istoriko-etnografo Helmuto Lotužio, porą kilometrų nuo miestelio esantį piliakalnį ne taip paprasta rasti, o dar sunkiau prie jo privažiuoti. Nors seniūnijoje išlikęs vienintelis toks paveldo objektas, renginio „Savas kampas daug vertas“ kai kurie dalyviai pirmąkart ten lankėsi.
Piliakalnio padavimų, sakmių ir legendų papasakoti ir pasiklausyti susirinko Dovilų pagrindinės mokyklos, bibliotekos skaitovai, lopšelio-darželio „Kregždutė“ ugdytiniai, folkloro ansamblis „Lažupis“.
„Prieš daug metų ant stačiųjų Minijos krantų buvo didelis dvaras. Ten gyveno geras ir išmintingas ponas, kurio žmonės nežinojo, kas yra vergystė. Dvarininkui netrūko nei turtų, nei garbės, tik vaikų jam dievai buvo pagailėję. Senatvėje jis, savo žilą galvą nuleidęs, dažnai mąstydavo, kam paliks aukštus rūmus ir platų dvarą. Ką skirs į savo vietą turtų paveldėtoju, kai jam teks eiti į dausų pasaulį? Ne kartą jis meldė karštai Laimą, ne kartą degino jai brangias aukas, kad geroji deivė jam siųstų įpėdinį, – uždegę šventą ugnelę pasakojo lažupiškiai sakmę apie Dovilaną. – Vieną kartą, pavasarį, sniegui ištirpus ir vandeniui iš plačiųjų laukų į upę subėgus, Minija išsiliejo. Vanduo siekė net sodo tvorą. Tuo metu dvarininkas išėjo į sodą pasivaikščioti. Jau čiulbėjo pirmieji pavasario paukščiai. Minijos vanduo šniokšdamas ir putodamas vinguriavo per plačias pievas. Vaikštinėdamas dvarininkas takeliu pagal paupį, išgirdo kažką verkiant. Pradžioj manė, kad vanduo žaisdamas su žiogreliais čiurlena, bet vėliau įsitikino, kad tai vaiko verksmas. Jis išėjo iš upės. Kas ten galėtų būti? Koks nelaimingas vaikas pagalbos šaukia? Kodėl tas balsas keistas, čia panašus į vaiko verksmą, čia į šuns cypimą? Štai toli ant blizgančio vandens paviršiaus pasirodė juodas taškas. Tai lopšelis. Jame sėdi vaikas ir verkia, o paskui cypdamas plaukia šunelis.“
Susirinkusieji atidžiai klausė XX a. 3–4 dešimtmetyje Jurgio Reizgio iš senelio išgirstą ir užrašytą padavimą.
„Pagailo jų geraširdžiui dvarininkui. Liepė valtimi vaikutį ir šunelį ištraukti. Išgelbėtas vaikas augo sveikas ir linksmas. Turtingo dvaro ponas džiaugėsi, kad turės ką palikti savo vietoje. O išgelbėtą vaiką dvare pavadino Dovilanu.
Bėgo metai. Dovilanas užaugo. Bet ramus dvaro gyvenimas buvo sudrumstas. Iki dantų plienu apsišarvavę priešai puolė lietuvius. Dovilanas pateko į nelaisvę. Tačiau neilgai džiaugėsi kryžiuočiai. Jis sutraukė nelaisvės pančius ir laimingai grįžo pas savus. Perplaukęs Miniją Dovilanas ėmė trimituoti, lietuvius į karą šaukti. Susirinko pulkai vyrų. Tuomet lietuviai pasistatė ant Minijos krantų stiprią pilį. Naujosios pilies valdovu buvo jaunasis Dovilanas.
Pilis buvo pastatyta ant kalno, netoli Dovilų, aukštais bokštais, kurie didingai savo galvas į padangę iškėlę raižė pilkus debesis. Pilis pastatyta iš storų ąžuolinių rąstų, viduje gražiai išpuošta. Nelengva buvo į ją priešui patekti, nes aplink saugojo dideli grioviai, pilni vandens. O šalia pilies, kiek nuošaliau, nuo neatmenamų laikų augo galingi ąžuolai, paties Perkūno sodinti. Jų pavėsyje dažnai ilsėdavosi kilnus ir išmintingas Dovilano tėvas. Retai jis apleisdavo ramųjį ąžuolyną.
Bet vieną kartą jis atvyko į pilį, pasišaukė sūnų ir tarė: „Liūdną žinią tau atnešu, sūneli. Sunkūs laikai ateis mūsų Tėvynei. Veik pradės po mūsų kraštą ginklai žvangėti. Taip pranašauja paslaptingu šlamėjimu šventieji ąžuolai.“
Iš tikrųjų, netrukus po to iš anapus jūrų atvyko barzdoti vyrai, užimdami vieną kraštą po kito. Dovilanas buvo priverstas su savo kariais pasitraukti į pilį. Ilgai priešai laikė pilį apsuptą, ilgai laukė, kad lietuviai pasiduotų. Jie matė, kad į pilį jiems nepavyks įsiveržti, tačiau nepasitraukė. „Mes juos badu priversime pasiduoti.“ Bet Dovilanas buvo pakankamai maisto pasirūpinęs.
Didelė dalis priešų kariuomenės pasklido po kraštą ir ėmė valdyti, plėšdama žmonių turtą ir degindama kaimus. Kaip liūtas narve blaškėsi Dovilanas iš skausmo tai girdėdamas. Pagaliau sukaupęs visas jėgas, sutraukęs visus karius ryžosi dar kartą stoti į atvirą kovą.
Dovilano žygis pavyko – senoji pilis išsivadavo. Netruko tai ilgai, ir Mažosios Lietuvos padangė apsiniaukė, pradėjo kilti dar tamsesni debesys, nešdami su savimi daug didesnį pavojų. Pajūryje, Klaipėdos miestelyje, priešai pasistatė pilį, puldinėjo ir plėšė apylinkių gyventojus. Netrukus milžiniška šarvuočių priešų kariuomenė apsupo Dovilano pilį, norėdama pavojingą lietuvių valdovą nuo Minijos kranto nušalinti. Bet savo išmintingo ir sumanaus tėvo įspėtas, Dovilanas buvo tinkamai pasiruošęs priešus priimti. Kas galėjo kardą valdyti, rinkosi aplink valdovą ir laukė prie pilies vartų, kuriuos iš abiejų pusių dengė stačios, apžėlusios Minijos ir Švokštelės skardžių pakrantės. Priešų tūkstančiai knibždėjo, o lietuvių tebuvo tik saujelė.
Prasidėjo ilga, atkakli kova. Dovilano vyrai stovėjo kaip uola jūrų bangose, tačiau vakare jie turėjo pasitraukti į pilį. Priešams pavyko išardyti pylimą, kuris laikė vandenį aplink kalną. Vanduo griovyje nuseko. Priešai pradėjo ardyti pilies pamatus. Dar kartą lietuviai mėgino stoti į atvirą kovą, bet veltui. Per didelė buvo priešų galybė. Dovilano būriai mažėjo ir mažėjo ir pagaliau užsidarė pilyje. Ilgai Dovilanas stovėjo susimąstęs pilies viršūnėje. Sušaukė visus, kurie tebebuvo gyvi pilyje, ir tarė: „Mūsų pilis griūva. Priešai ją tuoj paims. Susišaukiau jus paskutinį kartą, kad nutartume, ką daryti, ar žūti, ar pasiduoti į nelaisvę?“ Staiga minia griausmingai suūžė: „Geriau žūti, negu vergais būti!“
Pagaliau pilies siena sugriuvo. Priešai įsiveržę nustebo, kad niekas jiems neužstojo kelio. Priešai suprato, kas įvyko pilyje, suprato, kad lietuviai, nenorėdami tapti vergais, patys laisvu noru žuvo liepsnose. Taip žuvo lietuvių bajoras Dovilanas su savo narsiais karžygiais. Iš jo vardo yra kilęs ir Dovilų pavadinimas.“
50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų galima perskaityti J. Bickos ir F. Tumoso knygoje, liudijančioje, kaip senovės lietuviai laisvę brangino, kaip mokėjo ginti tai, kas jų tėvų buvo.
Vida VALAITYTĖ-IVAKHNENKO
