Muziejų užaugino savo kraštą mylintys žmonės

Laiko brydė
3 balandžio, 2017
0

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejuje ekspozicijos, skirtos Nepriklausomybės Akto signatarams Jurgiui Šauliui ir Kazimierui Antanavičiui, turtėja artimųjų, giminaičių, o kartais ir nepažįstamų žmonių dovanotais dokumentais, nuotraukomis ir kt.

Sena ruda lenta, kurioje boluoja kreida užrašyta trumpa mokyklos istorija, stalas, prie kurio sėdėjo trys Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos (anksčiau vidurinės mokyklos) direktoriai, o priešais – keli mokykliniai suolai. Tai Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus, kuriam šiemet sukanka 60 metų, ekspozicijos pradžia. Vis dėlto pažintis su muziejumi – pirmiausia pažintis su jį kūrusiais ir savo kraštą mylėjusiais bei mylinčiais žmonėmis. Kraštotyrinis darbas, tapęs jų gyvenimo būdu, paskatino ir moksleivių domėjimąsi savo gimtinės istorija, kultūros paveldu, kurį reikia išsaugoti. Kas gi tie žmonės, savo laiką ir jėgas skyrę šiam tikslui?

Prieš 60 metų

1957 m. įkurtas mokyklos muziejus – istoriko Antano Tylos kūdikis, kurį, po metų išvykdamas dirbti į Istorijos institutą Vilniuje, auginti patikėjo lituanistui Petrui Butrimui. Jo paskatinti mokiniai rinko archeologinius radinius, medžiagą apie apylinkės piliakalnius, senas kapinaites, darbo įrankius, monetas ir kt.1957–1969 m. muziejui pagrindiniame mokyklos pastate buvo skirtas kuklus 9 m2 kambarėlis, o eksponatų vis daugėjo. Kraštotyrine veikla užsikrėtusio mokytojo P. Butrimo su mokiniais išvykos pėsčiomis, dviračiais per mokslo metus nusidriekė beveik 5 tūkstančius kilometrų. Mokytojas fotoaparatu įamžino žygių, sąskrydžių prie Dusios ir Matelių ežero, Vyskupiškiuose, Šernuose akimirkas. P. Butrimo darbą po jo mirties tęsusi mokytoja Stanislava Daugėlienė rašė: „Muziejuje, dokumentuose, darbų aprašymuose – visur jaučiama didžiojo Mokytojo, nuostabaus žmogaus, kuris su butrimiška ugnele puoselėjo muziejų, taip nuoširdžiai dirbo kraštotyrinį darbą, dvasia.“ Iki šiol čia saugoma daug vertingų senosios lietuvių literatūros kūrinių, dokumentų, buities įrankių iš asmeninio pedagogų Aldonos ir Petro Butrimų šeimos archyvo.

Turtino be atlygio

Keitėsi kraštotyrininkams vadovavę mokytojai, o muziejus turtėjo ir ne kartą buvo perkeltas į erdvesnes patalpas: iš mokyklos – į buvusios apylinkės patalpas, o pastačius mokyklos priestatą sugrąžintas į mokyklą.

Iki 2016 m. sausio 1 d. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus vadovai dirbo be atlygio. Daugiau nei prieš metus įsteigus 0,5 muziejininko etato, muziejinei veiklai ėmė vadovauti dailės pedagogė, tautodailininkė Valdonija Karaliūnienė – veiviržėniškė, baigusi mokyklą, kurioje mokytojavo ir jos a. a. mama Birutė Sausaitienė. „Muziejus gyvas, nes jam savo laiko negailėjo visi čia dirbę pedagogai: A. Tyla, P. Butrimas, Stanislava Kreišmontaitė-Daugėlienė, Rūta Lukauskytė, Ona Tamošauskienė, o lituanistė Irena Urbonienė muziejumi rūpinosi taip, tarsi jis būtų trečias jos vaikas“, – įvertindama pirmtakų atsidavimą sakė dabartinė muziejaus vadovė V. Karaliūnienė.

Kad mokytoja I. Urbonienė pažįsta kiekvieną dabar jau 188 m2 muziejaus kertelę, kiekvieną eksponatą, žino, kas ir ką nuveikė, siekdamas išsaugoti gimtojo krašto istoriją, įsitikinau klausydamasi jos pasakojimo. „P. Butrimas sukaupė vertingos medžiagos apie knygnešius, kunigaikštį Oginskį, Trepkalnio dvaro vardą, Vyskupiškių kaimą ir kt. Jis gebėjo iš žmonių išprašyti eksponatų, kuriais nuoširdžiai žavėjosi ir už kuriuos dėkojo. Taip muziejuje atsirado gražūs spintiniai laikrodžiai, šiaudinis avilys, darbo ir buities įrankiai, padaryti net 1875–1879 metais. Pirmieji pusantro šimto eksponatų buvo surašyti paprastame sąsiuvinyje. Vėliau, surinkus daugiau eksponatų, P. Butrimas ėmė registruoti ir aprašyti juos“, – apie didelius darbštaus lituanisto darbus pasakojo I. Urbonienė. Už parengtą įdomią ir vertingą medžiagą apie kalvystę Veiviržėnų apylinkėse, sukauptą tautosaką, parašytą mokyklos muziejaus istoriją ji geru žodžiu minėjo mokytoją S. Daugėlienę ir jos ugdytus mokinius. „1975–1978 metais muziejumi rūpinosi ir su mokiniais dirbo istorikė Rūta Lukauskytė. Jaunieji kraštotyrininkai dviračiais aplankė Priekulę, Dreverną, Ablingą ir kt., kaupė medžiagą apie rajoną, surinko vestuvių papročių, dainų, pasakojamosios tautosakos. Mokytojai išvykus dirbti į Klaipėdą, kraštotyrinio darbo ėmėsi istorikė Ona Tamošauskienė. Muziejus perkeltas į naujas patalpas mokyklos priestate. Kraštotyrininkų būrelis dalyvavo ekspedicijose, kaupė medžiagą mokyklos metraščiui, o Paminklų konservavimo institutui surinko vertingos informacijos apie buvusį Liepaičių dvarą ir Dudinėlių palivarką“, – kolegės nuopelnus vardijo kraštotyros entuziastė, pati 20 metų vadovavusi mokyklos muziejui, tačiau ir išėjusi į užtarnautą poilsį nenustygstanti be šios veiklos.

Šveicarai norėjo nupirkti

Ką šiandien pamatysite užsukę į gimnazijos muziejų? Pirmiausia pasitiks ekspozicijos, skirtos Nepriklausomybės Akto signatarams Jurgiui Šauliui ir Kazimierui Antanavičiui. „Kartais netikėtai tos ekspozicijos praturtėja: artimieji, giminės padovanoja nuotraukų ar dokumentų, o kartais ir visai nepažįstami žmonės. Vasarą viena ekskursijos dalyvė prasitarė turinti pašto ženklų su Nepriklausomybės Akto signatarų atvaizdais. Iš 20 išleistų tokių pašto ženklų ji atsiuntė net 14“, – pasakojo V. Karaliūnienė.

Sugrįžusi į tėviškę ji jaučia tęsianti savo a. a. mamos, irgi pedagogės, darbą. „Visą meilę, kurią jaučiu Veiviržėnams, sudedu čia. Sutiktos vaikystės, jaunystės draugės ėmė nešti iš mamų spintų audeklus, vis dar gauname dovanų senų leidinių. Šiuo metu muziejuje apie 5 tūkst. eksponatų pagrindiniame fonde ir apie 2 tūkst. pagalbiniame. Jais domisi ir buvę mokiniai, veiviržėniškiai, ir užsieniečiai, atvykstantys į Amatų centrą vasarą, tad su Amatų centru rengiame bendrus projektus. Gimnazijos moksleiviams muziejuje vyksta pamokos, edukaciniai užsiėmimai. Per pertraukas dažnai net pradinukai čia įbėga pasižvalgyti“, – kad muziejus domina tiek jaunus, tiek vyresnius įsitikino V. Karaliūnienė. Nuo 305 lankytojų 1970 metais jų skaičius kasmet perkopia tūkstantį. Čia lankėsi turistinės grupės iš Vokietijos, Amerikos, o šveicarų turistai net prašė parduoti sieninius laikrodžius ir vilnų verpimo ratelį…

Ir žinios, ir prisiminimai

Muziejuje galima pasitikrinti savo žinias apie senovinius darbo įrankius. Ar tarp jų gausybės atpažintumėte įrankį loviams skaptuoti, pakinktus, kamanas, rezginę, šakes pelams, naščius, skliutą, žeberklą? Čia saugomi ir vertingi po Antrojo pasaulinio karo Veiviržėnų apylinkėse rasti kardai, metalinė šautuvo dalis, gertuvės, spėjama, kad vokiečių karių kaip talismanas nešiotas amuletas, kuriame vaizduojamas skarabėjas.

Žvilgtelėję į gintarinius verpstukus, ko gero, pamanytumėte, kad tai karoliukai, tačiau šalia tikrai pamatytumėte ir papuošalų. Rasti kasant mokyklos katilinei pamatus jie užminė mįslę: ar tai žydų papuošalai, kurie liko sudegus sinagogai, ar iš jų kapinių. Stikliniai papuošalai, pastebėti Dudinėlių kapinaičių pašonėje ariant žemę, glaudžiasi stende šalia kitų.

Rūpintojėliai, paveikslai, nuotraukos, dokumentai, krapyla, kurią atidavė beveik 101 metų sulaukęs kunigas Antanas Zdanavičius, bažnytinis stalas iš Aukštaitijos, siuvimo mašina, parsivežta grįžtant iš tremties Sibire, – viskas turi savo istoriją, kurią išsaugoti kitoms kartoms gali tik savo kraštą mylintys žmonės.

„Ačiū žmonėms, kurie leidžia pajusti istorijos tėkmę“, „Ačiū, tautos vertybių saugotojai, kad tiek daug padarėte“, „Gargždų krašto muziejus dėkoja už milžinišką nuveiktą darbą, už pasiryžimą ir meilę istorijai ir kraštotyrai“, – tokius įrašus muziejaus Svečių knygoje paliko garbingi svečiai, muziejininkai, buvę moksleiviai, po dešimtmečių atėję į klasės susitikimus. Muziejuje apie kiekvieną abiturientų laidą ir mokytojus parengti aplankai, mokyklos istorija. Kai mokytoja I. Urbonienė ėmėsi šio darbo, dar nebuvo kompiuterių, tad rinkta spausdinimo mašinėle. Ne vieną muziejaus lankytoją sudomins stendas, skirtas žinomiems kraštiečiams, knygų autoriams. 60 metų sukaktį šiemet minintis gimnazijos muziejus – lyg namai, kur saugomi brangūs prisiminimai.

Muziejaus eksponatų skaičius: 151 – 1958 m., 1261 – 1969 m., 2176 – 1973 m., 2906 – 2008 m. 2016 m. sausio 1 dieną pagrindiniame fonde jau buvo 5016, o pagalbiniame – 1913 eksponatų (akmeniniai kirvukai, 17−20 a. monetos, banknotai, maldynai, signataro Jurgio Šaulio dienoraščio kopija, jo asmeniniai daiktai, įvairių dokumentų kopijos, nuotraukos, darbo ir buities įrankiai, skulptūrėlės, dailės kūriniai ir kt.).
Turtinga knygų kolekcija atskleidžia ištisą mūsų raštijos, leidybos ir knygnešystės istoriją: čia XX a. I pusėje ir seniau išleisti vadovėliai, žodynai, žinynai, maldaknygės, giesmynai, grožinė literatūra, reti leidiniai lotynų kalba, Rygiškių Jono vadovėliai „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos sintaksė“, 1911 m. išleista Seinuose, J. Damijonaičio „Lietuvių kalbos gramatika“ (1935 m.), „Aritmetikos uždavinynas“, M. Stankevičiaus vadovėlis „Negyvoji gamta“ (1921 m.) ir 1881 m. Sankt Peterburge išspausdintas „Aritmetikos uždavinių rinkinys“. Seniausia knyga – „Les Voux Temeraites“ ou L‘enthausiasme“, išleista 1799 m. O 1893 metų statistinės apžvalgos žinyne „Kovenskaja gubernija“ minimi ir Veiviržėnai.