Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė: valstybingumas yra tautos esmė

Prieš trisdešimt dvejus įvykę tragiški ir netgi 14 aukų pareikalavę sausio įvykiai iš esmės pakeitė mūsų istoriją. Šalta žiema dalyviams ilgam primins kupinus įtampos, tragiškus 1991 metų sausio įvykius, o jaunajai kartai Lietuvos istorija pasakojama tik iš tėvų, senelių prisiminimų. Todėl minėdami skaudžias istorines datas privalome atminti tai, kas buvo saugota, puoselėta, branginta. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, atkūrę Lietuvos valstybę, oriai atlaikė ir TSRS agresiją 1991 m. sausį. Viena jų – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė VALIONYTĖ. Apie valstybingumą, tautiškumą ir nelengvą tautos kelią kalbiname ją. 

Be šaknų – darbo jėga
– Sausio 13-oji yra gana skaudi, tačiau lemiamą reikšmę mūsų šalies istorijai turinti data. Kas Jums yra valstybingumas šiandien?
– Kovo 11-ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomą valstybę, o sausio 13-ąją ją apgynėme. Sakydama apgynėme, turiu mintyje ne tik Lietuvą, bet ir demokratines jėgas Rusijoje. Jau sausio 13 d. tuometiniame Leningrade ir didžiuosiuose miestuose išėjo į gatves dešimttūkstantinės minios protestuojančių su šūkiu „Šiandien Lietuva – rytoj Rusija“. Šiandien, kai kremlius užpuolė taikią Ukrainą, Rusijos žmonės tyli. Yra nemaža dalis tiesiog besidžiaugiančių agresorės Rusijos kariais, kurie vykdo nusikaltimus žmoniškumui Ukrainoje. Karas pagal tarptautinę teisę irgi turi savo taisykles. Deja, šį karą pradėjusi teroristinė Rusija nesilaiko jokių taisyklių. Jos tikslas tiesiog sunaikinti Ukrainą. Štai kaip per 31 m. pasikeitė Rusija. O ji yra mūsų kaimynė. Lietuvos valstybė – tai lietuvių tautos saviraiškos garantas. Valstybingumas slypi kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Deja, bet tik šiandien galutinai išsivaduojame iš sovietinio mąstymo ir palikimo. Esame Europos Sąjungos nariai, kaip ir kiekvieną kraštą, mus paveikė globalizacija, turime laisvą žmonių judėjimą, bendrą valiutą, laisvą rinkos ekonomiką, tačiau valstybingumas yra tautos esmė, jos identiteto puoselėjimo garantas. Pasauliui mes esame įdomūs tiek, kiek sugebame išsaugoti savo kalbą, tradicijas, papročius, išsaugoti savo šaknis. Be viso to mes esame tik pilka masė pasaulio tautų mėsmalėje. Žmogus, nežinantis savo šaknų ir savo tautos istorijos, yra tik darbo jėga. Šiandien stebiu jaunimą, kai kuriems jų tautinės dainos, šokiai yra pajuokos objektas, o dainuoti kitokia nei anglų kalba taip pat vis dažniau darosi nepatogu netgi per nacionalinę televiziją. Kyla klausimas, kiek mes jau esame nutautėję, jei nacionaliniam transliuotojui reikia skelbti nominaciją už lietuvių kalba atliktą dainą „Eurovizijoje“? Užauginome kartą, kuriai tautiškumas yra tiesiog svetimas. Tik karo Ukrainoje akivaizdoje susigriebėme. Dabar būti tikru lietuviu panašu, kad tampa vėl madinga. Mes turime būti integ­ralūs pasauliui, bet kartu nepamiršti savo esmės – kalbos, savo tradicijų ir papročių. Tuo lietuvių tauta visada buvo stipri. Patriotiškas ir pilietiškas jaunimas yra tie, ant kurių pečių ir užgulė tas atsakingas uždavinys – išsaugoti lietuvių tautos tapatybę.

Vertybės liko tos pačios
– Esate kelių epochų žmogus. Gimėte praėjusiame šimtmetyje, stebėjote įvairias šalį paveikusias permainas. Okupacija, atgimimas, laisvės kovos, pirmieji laisvos ir nepriklausomos Lietuvos žingsniai. Ar laikmečių kaita keičia žmones, jų vertybes? 
– Žmonių vertybės buvo ir liko tos pačios, tik kaskart jos skirtingai interpretuojamos. Lietuviai yra ramūs žmonės, linkę patylėti, pakentėti, ir tik kai išsemiamas paskutinis kant­rybės lašas, jie pakyla. Dar 1988-aisiais pamatėme, kad Sovietų Sąjungos ekonomika žlunga, šalis bankrutuoja. Iki šių dienų prisimenu savo vaikystę, kaip močiutė tildydavo virtuvėje besišnekučiuojančius, kad jie vaiko akivaizdoje per daug nepapasakotų. Mano tėvas yra politinis kalinys ir buvo teistas už sukilimo organizavimą Klaipėdoje ir ginklų paiešką – taip parašyta jo byloje. Nuteisė 25 m. ir kalėjo jis Igarkoje. Man, vaikui, visą laiką buvo neaišku. Į kalėjimą juk sodina nusikaltėlius, o žmonės jo tokiu nelaikė ir žiūrėjo į jį pagarbiai. Tai buvo didžiausia šeimos paslaptis, apie kurią nevalia buvo anuomet viešai kalbėti. Žmonės gyveno absoliučiai dvilypį gyvenimą. Oficialiai ir komunistų partiją, ir tarybų valdžią „mylėjo“, o namuose savo virtuvėse vyko visai kiti pokalbiai, nes čia slėptis nereikėjo. Tas pokario teroras ilgai paliko baimę žmonių atmintyje. Prasidėjus M. Gorbačiovo pertvarkai, žmonės pradėjo laisviau kalbėti, bet dar reikėjo nemažai laiko, kol prašneko tremtiniai, ir reikėjo laiko, kad jie patikėtų, jog gali pradėti kalbėti. Žaliųjų judėjimas pradėjo tautos budinimą. Jų organizuotos akcijos, kuriose pirmiausia buvo iškeltos trispalvės. Ekologijos žygis Nemunu, žygis su dviračiais, tylos akcijos su plakatais „Red army go home“ prie sovietų karinių bazių – visa tai darė mano kartos jaunimas. Reikia pasakyti, kad tada ne visas akcijas palaikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Bet iš esmės tai buvo bendras veikimas, kurio tikslas buvo vienas – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimas.

Didesnis laisvės pojūtis
– Laikmečių kaita ir laisvė, ar esame dabar laisvi? 
– Žmonės Sąjūdžio laikus mena, kaip tautos kilimo, euforijos, noro gyventi kitaip – laisvai – laiką. Tautą budino didžiulis noras mąstyti ir kalbėti apie tai, kas slypi širdyje, ir gyvenimą tvarkyti patiems. Lūkesčiai tikrai buvo labai dideli. Niekas pasaulyje iš planinės ekonomikos dar nebandė pereiti prie rinkos ekonomikos. Kur dar penktosios kolonos profesionalus veikimas, trukdžiai iš šalies ir patirties stoka šalies viduje. Visa tai pailgino reformų procesą, bet laisvės pojūtis ir noras tvarkyti savo gyvenimą atvedė mus į dabartį, kuri, būkime atviri, nėra prasta. Ar mes esame laisvi savo viduje, tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Laisvas žmogus gali būti tik stiprus žmogus savo įsitikinimais ir darbais. Laisvės pojūtis tikrai jaučiamas didesnis dabar, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Nors ir skaudu tai sakyti, bet ačiū ukrainiečiams, kad padėjo mums, lietuviams, ir ypač jaunimui, labai stipriai pajusti, kokia brangi yra laisvė.
– Kur buvote Jūs to meto įvykių sūkuryje?
 – Tuomet buvau Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje, kaip ir daugelis to meto deputatų. Aukščiausiosios Tarybos deputatai neturėjo teisės pasitraukti, ir mes tai labai aiškiai supratome. Jei dirba šalies parlamentas, vadinasi, viskas gerai. Šiandien žinome sovietų sudarytus planus valandai X, apie AT likvidavimą ir t. t. Aukščiausioji Taryba tiesiog dirbo savo darbą. Sausio 12 d. buvo naktis, kai deputatai po kelių nemigos dienų išsiskirstė išsimiegoti, nes TSRS sudaryta komisija įvykiams tirti Vilniuje išvyko iš Maskvos. Mane „Draugystės“ viešbutyje pažadino tankų šaudymas prie radijo ir televizijos komiteto. Prisimenu tą nepaprastą vienybės jausmą. Žmonės būriais rinkosi ir prie Aukščiausiosios Tarybos, ir prie Radijo ir televizijos komiteto ir bokšto. Atbėgusi į parlamentą sužinojau, kad link AT juda okupantų tankai, yra žuvusiųjų. Didžiausio pavojaus akivaizdoje žmonės telkėsi prie Aukščiausiosios Tarybos, nes minioje jautėmės saugesni, stipresni. Anuomet žmonės gynė savo laisvę, savo valstybę ir savo valdžią. Klausiate, ar žmonės taip elgtųsi dabar? Tikrai taip, nes ginti Lietuvą reiškia ginti savo gyvenimą. Niekada tokiame kontekste nereikia maišyti geros ar blogos valdžios. Savo valstybės gynimas tai yra kiekvieno iš mūsų egzistencinis klausimas. Pavojaus akivaizdoje nuoskaudų nebelieka. Pirmoje vietoje iškyla egzistencinės vertybės, ir susipykimai su kaimynu tiesiog praranda prasmę. Atminkite vieną, stiprūs esame, kol esame kartu ir žinome, kas mes tokie esame. 

Danutė LUKNIENĖ