Pagarba bibliofilui Jonui Makiui
Savo knygoje „Mažosios Lietuvos knygų link“ profesorius Domas Kaunas skyriuje „Pirmoji kuprinė knygų“ rašo apie pirmąjį savo sutiktą bibliofilą Joną Makį: „Klebenu stubos duris. Nieko. Bet durys neužrakintos ir stumtelėtos atsiveria. Peržengiu slenkstį, patamsiuose apgrabalioju ir surandu įėjimą į virtuvę. Štai čia šeimininkas pasirodė. Jau gražaus amželio. Lėto judesio, su lazdele. Į pasisveikinimą atsakė ir pakvietė į kambarį.
Broliai Valentinas ir Domas (dešinėje) Kaunai prie bibliofilo J. Makio paminklo, pastatyto jų iniciatyva.
Ant krosnies benkio pasodino.
Senukas šnekėjo noriai. Apie jaunystę, karus, patirtas skriaudas ir vargus. Jis buvo atkaklus kalbėtojas… Jis kalbėjo gal dvi, o gal tris valandas. Beveik be perstojo. Sėdėjau kantriai, tik retkarčiais pritariamai linkčiojau galvą arba reiškiau nusistebėjimą. Pirmą savo knygų rinkėjo egzaminą išlaikiau. Egzaminą, reikalaujantį tik vieno dalyko – kantrybės.
Pagaliau prabylu apie knygas. Šeimininkas suklūsta ir pritariamai linkteli. Jis aiškina: knygų duosiąs, jų visokių turįs. Vokietijon iškeliaudami vieni kaimynai pasaugoti atnešė, kiti tiesiog paliko. Jiems jų nebereikės. Ir numojo ranka.
Kambaryje knygos gulėjo ant stalo, lentynos, spintos. Bet šių senukas neketino nei rodyti, nei duoti. Reikėjo lipti ant aukšto. Su stebėtinu jo galioms spėrumu Makis užsiropštė palėpėn. Aš iš paskos. Čia prietema. Bet pamažu akys su ja apsiprato, ėmė ryškėti kamino, senų rakandų krūvos kontūrai. Senukas paliepė man atrišti po stogo skersinio kabantį krepšį. Didelį bulviakasio krepšį.
Makis neleido man raustis krepšyje. Liepė nunešti prie galinio langelio, pusiau užkalto, pusiau skylėto, ir sulenkęs nugarą ėmė kraustyti krepšio turinį. Jame buvo vien knygos ir smulkieji spausdiniai: įvairių metų leidimo Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas „Visokios naujos giesmės arba Evangeliški psalmei“ (kuri vėliau pasitarnaus ne tik Domui Kaunui, bet ir italų mokslininkui), Johanno Arndto „Rojaus darželis“, burtikių dėžutė, kelerių metų „Mažosios Lietuvos kalendorius“. Čiupinėjau ir varčiau, šluosčiau dulkes, o jų buvo daug. Makis leido pasiimti viską, ką pastogėje radom.“
Taip būsimasis Knygos Darbininkas pramynė takelį į senojo bibliofilo širdį. Atmintis apie Joną Makį Domo Kauno prisiminimuose neišdilo iki šiol, nors Jonas Makis seniai ilsisi Dėglių kapinėse, anapus Aisės, šalia buvusios Adomo Stubros sodybos, kurioje vieną gražią vasaros dieną prieš daugelį metų buvo įsteigtas Šaulių būrys. Jo pagrindą sudarė vanagiškių „Eglės“ draugijos vyrai.
Prie pat buvusios Makio sodybos, kurioje dabar gyvena Giedrė ir Almantas Navickai, yra dar vienos Dėglių kapinės. Jose yra palaidota Jono Makio žmona. Tačiau, kai mirė Jonas Makis, tose kapinaitėse buvo uždrausti nauji palaidojimai…
Ana Atėnė palaidojo Joną Makį šalia jo sesers Marės Gložaitienės kitoje Aisės upelio pusėje – šalia buvusios Adomo Stubros sodybos ir turėtos plytinės, į kurios kaminą buvo įtrenkęs perkūnas. Vėliau jis buvo nugriautas. O raudonų plytų griuvėsiai ir šiandien tebeguli tarp žolių, miškelio pakraštyje.
Ana Atėnė vėliau išvažiavo į Vokietiją. Medinį krikštą Jonui Makiui surentė Jonas Plėvė, bet įrašo jame nepaliko jokio. Kaip žinia, mediniai krikštai ilgiau dešimties metų nelaiko. Jie apsamanoja, suskeldėja, o ta dalis, kuri yra įkasta žemėje, paprasčiausiai supūva.
Domui Kaunui, turinčiam bibliofilo pašaukimą, rašytojo plunksną ir didelį pasišventimą knygos mokslams, nedavė ramybės, kad Dėglių bibliofilo Jono Makio vardas ir pavardė gali išnykti iš žmonių atminties. Idant taip nenutiktų, Domas Kaunas iš pradžių jam pastatė rašytinį paminklą savo knygoje, o netrukus savo kaštu ir brolio pagalba parūpino ąžuolinį paminklą bibliofilui Jonui Makiui.
2017 metų liepos 7 dieną, talkinant Domo Kauno broliui, gyvenančiam Agluonėnuose, Jonui Plėvei, Viliui Stančiui, prof. Domas Kaunas Dėglių kapinėse pastatydino paminklą savo geradariui Jonui Makiui. Švelnus prisilietimas prie knygos mylėtojų atminimo. Aš pasodinau gėlių. Po Mindaugo dienos, kai piliakalniuose buvo uždegti laužai, mes Dėglių kapinėse prasmingai prisilietėme prie Jono Makio atminimo. Jis išsaugojo lietuviškas knygas, laikraščius, kalendras, kurios tarybiniais laikais buvo vežamos vežimais ir deginamos kaip inkvizicijos laikais.
Domui Kaunui ir Lietuvininkų bendrijai rūpi, kaip išgelbėti nuo sunykimo paminklą, esantį Vanagų kapinaitėse, skirtą kunigui misionieriui ir Vanagų „Eglės“ globėjui Kristupui Lokiui (1860–1921). Tai ąžuolinis kryžius, apdengtas žalvarine skarda, kurios sujungimo siūlės yra suirusios. Reikėtų tyrimų, kokios būklės yra viduje esantis ąžuolas. Paminklo projekto autorius ir fundatorius – Adomas Brakas, Klaipėdos krašto profesionalus dailininkas, mokslus baigęs Paryžiuje. Tikimės pagalbos iš rajono Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus.
Edita BARAUSKIENĖ
