Partizanams atminti – žygiai ir vakaronės

Iš Salantų kilęs, bet Lapiuose dirbantis ir pamažu šią vietovę prisijaukinęs Aurimas Rapalis nesimuša į krūtinę mylintis Lietuvą, tačiau savo darbais įrodo, kad tėvynės istorijos puoselėjimas, gyvoji atmintis jam labai svarbi. Jau kelerius metus jis organizuoja žygius partizanams atminti ir piliakalnių žygius, į kuriuos kiečia bendraminčius, jaunimą. Aurimas  – ir „Misija Sibiras’2017“ dalyvis.

Istorijos pojūtis – genuose

„Ateidamas dirbti į Lapius žinojau, kad čia kuršių kraštas – esu kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ narys. Nors gyvename kuršių žemėje, tačiau mažai apie tai kalbame. Stengiuosi pasikviesti klubo narius į įvairias šventes, kad jie skleistų žinią apie kuršius“, – pasakojimą apie gilinimąsi į Lietuvos praeitį pradėjo Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriaus renginių organizatorius A. Rapalis. Septynių piliakalnių žygius, kurie organizuojami jau kelerius metus, lydi klubo „Pilsots“ parodomosios kovos, jie pristato kuršių kostiumo, juvelyrikos, ginkluotės rekonstrukciją.

Aurimas įsitikinęs, kad istorijos pojūtis užkoduotas jo genuose. Senelio brolis buvo partizanas, tad Aurimui norisi surinkti visa, kas dar liko žmonių atminty apie tą sudėtingą laikotarpį. Jo nuomone, net vienas sakinys gali būti labai svarbus apie konkretų asmenį ar įvykį.

Istorijai daug dėmesio skiriančio Aurimo planuose – tyrinėti Gargždų partizanų kuopos veiklą. „Kardo rinktinės partizanų štabai veikė ir Vėžaitinės, ir Mikoliškių miškuose, Endriejavo, Kulių apylinkėse. Juozas Jucys­–Margis, kilęs iš Mikoliškių, buvo vienas iš keturių partizanų, bandžiusių prasiveržti į Vakarus iš Vėžaitinės miškų, – pasakojo A. Rapalis. – Ne kartą sužeisti po mėnesio kelionės jie buvo suimti Lenkijos pasienyje, taip ir nepasiekę tikslo. Yra išlikę dienoraščiai. Margiui pavyko pabėgti, jis vėl prisijungė prie partizanų šiame krašte. 1950 m. buvo sunkiai sužeistas, o po savaitės mirė.“

Aurimas priminė ir Joną Žutautą iš Rudaičių kaimo, žuvusį 1946 m. birželį prie Budrių, vieną iš Kardo rinktinės kūrėjų.

Švęsti laisvę su šypsena

Aurimas ne tik domisi medžiaga Ypatingajame KGB archyve, tačiau organizuoja žygius partizanams atminti. „Mūsų žygiai ne turistiniai. Norime, kad tai būtų gyvosios istorijos pamokos. Žygiuodami pamatome, kiek yra žūties vietų, apie kurias mažai žinome, o kiek dar tokių vietų reikia įamžinti. Jos kas 5 kilometrai“, – mintimis dalijosi Aurimas, kurį labiausiai domina Kardo rinktinė, kuri nuo 1945 m. veikė tuometėje Kretingos apskrityje (dabartinių Kretingos, Klaipėdos, Plungės ir Skuodo rajonų bei Palangos miesto savivaldybių) teritorijose.

Žygyje Kardo rinktinės partizanų takais nuo Kartenos (Kretingos r.) kapinių, kuriose perlaidoti nukankinti ir žuvę šiose apylinkėse partizanai, iki Žvelsėnų, pasak Aurimo, dalyvavo apie 30 žygeivių. Aplankydami partizanų žūties vietas, dainuodami jų dainas neabejingi skaudžiai istorijai žygeiviai sukorė 30 kilometrų. Vakare Žvelsėnuose, šimtametėje sodyboje, vakarojo visi, norėjusieji pajusti anų laikų dvasią. Tai kur kas lengviau dalyvaujant partizanų rekonstruktoriams. „Tikiuosi, jog tokia vakaronė ateityje išaugs į didesnį partizanų atminimo festivalį su koncertais. Partizanų dainų tradicija ne nyksta, o stiprėja“, – įsitikinęs A. Rapalis, kviečiantis žmones tokiuose susibūrimuose būti ne stebėtojais, o dalyviais. Jo nuomone, užtenka stacionarių renginių, norisi neformalumo, ne tik himną sugiedoti.

„Partizanai buvo jauni žmonės, kurie net ir alsuojant į nugarą mirčiai mylėjo, linksminosi, kūrė šeimas, į mišką išeidavo su žmonomis. Turime išmokti švęsti laisvę su šypsena, nes jie irgi mokėjo švęsti ir džiaugtis. Manau, partizanai norėjo, kad dėl jų niekas neverktų“, – savo požiūrį dėstė A. Rapalis.

Ne smerkti, o suprasti

Nuo partizaninės kovos Lietuvoje praėjo keli dešimtmečiai, tačiau žmonės jos nepamiršo. Istorijos Aurimas nenori idealizuoti, gražinti ir prisipažįsta, kad ją priima tokią, kokia buvo: „Partizaniniame kare, kuris yra žiauriausia karo forma, kariavo ne dievai, o tokie žmonės kaip mes, kurie irgi klydo. Žmonių atminty įstringa blogi dalykai: vagystės, plėšimai, tačiau vadai siekdavo išsiaiškinti ir nubausti kaltuosius. Jie gyveno nuolatinėje baimėje, pavojuje, persekiojami, žinodami, kad už jų galvas pažadėta krūva pinigų, bet ieškodavo kaltų, apklausdavo vietinius žmones, nes norėjo, kad būtų tvarka.“

Pažintis su archyvine medžiaga, liudininkų pasakojimai atskleidžia, jog partizanai neatlaikydavo psichologinių ir fizinių KGB kankinimų, išduodavo arba draugus, arba ryšininkus. „Prasidėdavo grandininė reakcija: kitas partizanas irgi išduoda, tada ryšininkai, jų padėjėjai, ir taip sutraukomas visas tinklas. Kaip jį atkurti? Kuo galima pasitikėti? Ką turėjo išgyventi kankinami jauni vyrai, kai tardytojai grasindavo nužudyti vaikus, žmoną, tėvus?“ – klausimai, kuriuos Aurimas ne kartą yra uždavęs tiems, kurie partizanus linkę smerkti ir teisti, sėdėdami šiltoje troboje.

Kardo rinktinė iširo 1953 m. Ją kūręs Kazimieras Kontrimas–Montė žuvo 1952 m. spalio 30 d.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.