Partizanų vadas nužudytas, bet nenugalėtas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus narys, buvęs ilgametis rajono Tarybos narys Česlovas Tarvydas ir Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė daug nuveikė įamžindami partizanų atminimą.
Tokiu pavadinimu kino juosta papildo ką tik išleistą knygą-albumą „Adolfas Ramanauskas-Vanagas fotografijose“. Tai jau devintasis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijos signataro, Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukters Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės leidinys apie jos tėvą, legendinį Lietuvos partizanų vadą. Prieš savaitę šią knygą-fotoalbumą ir kino juostą apie jį autorė pristatė Gargždų miesto visuomenei.
Naikinimas pripažintas genocidu
Pradžioje „Bangos“ skaitytojus būtina supažindinti su šiomis dienomis Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtu sprendimu, kuriuo besąlygiškai pripažįstama, kad dalyvavimas Sovietų Sąjungos represijose prieš reikšmingą lietuvių tautos dalį gali būti laikomas genocidu. Taigi šiuo sprendimu Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas detaliai pagrindė savo teiginį: Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės dalis, turėjusi esminės įtakos lietuvių tautos išnykimui ir buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II str.), tiek pagal BK 99 str. vertintinas kaip genocidas.
Toks tarptautinio teismo įvertinimas ypač svarbus ne tik įvykdytų nusikaltimų aukoms, tačiau ir Lietuvos visuomenei apskritai. Tai kartu padrąsinimas ir besąlygiškas patvirtinimas, kad pokario rezistencija Lietuvoje buvo garbinga, teisėta, pripažinta. Kartu tai europinis politinis atsakymas tiems, kas vis dar siekia revanšizmo, visokeriopai stengdamiesi suniekinti mūsų partizanų kovas ir šalies gyventojų didvyrišką priešinimąsi okupantui.
Istorija sustato į vietas
Susitikimą pradėjusi Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė pasidžiaugė, kad jau ne pirmą kartą partizanų vado Vanago duktė, garbinga Lietuvos moteris Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė apsilanko Gargžduose su naujausiais leidiniais apie patriotines kovas ir istorinį teisingumą. Naujoje knygoje-albume iš tų laikų į mus žvelgiančių vyrų šviesiuose veiduose spindi noras savo vienintelį gyvenimą išgyventi prasmingai. Ir tai motyvuoja mūsų jaunimą, kuris taip pat nusiteikęs jaustis karštais savo Tėvynės patriotais.
Susitikime dalyvavusi Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rasa Petrauskienė atkreipė dėmesį į reikšmingus praėjusių metų sutapimus. Metų pradžioje profesorius Liudas Mažylis Vokietijos archyvuose surado 1918-ųjų metų Vasario 16-osios Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, o po kelių mėnesių archeologai Vilniaus našlaičių kapinėse aptiko 1949-ųjų metų Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracijos signataro, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Pasipriešinimo dalyviai, kovoję už mūsų laisvę ir nepriklausomybę, tautos ir valstybės atmintyje įtvirtinami ne atsitiktiniais, o visuotinės pagarbos ir pasididžiavimo ženklais. 2019-uosius Lietuvos Seimas buvo paskelbęs Adolfo Ramanausko-Vanago metais.
Tebeskaudina melas ir šmeižtas
Ne pirmą kartą Gargžduose besilankanti A. Ramanauskaitė-Skokauskienė pasidžiaugė gargždiškių aplinkoje pajutusi širdžių šilumą ir jaukumą.
„Mes visi turime gyventi jo siekiais, ugdyti pilietiškai patriotišką jaunimą, kuriam laisvė yra gyvenimo prasmės dalykas. Turime tokius žmones palaikyti ir šviesti, – sakė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė kartu pasiguodusi: – Matau, jog ši auditorija supranta, kaip man skaudu išgyventi tėvelio ir jo kovos bendražygių šmeižtą. Priešiškos jėgos tiek mūsų šalies viduje, tiek už jos ribų atkakliai siekia menkinti Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriją, jos laisvės kovotojus, sugriauti jų autoritetą ir pasėti nesantaiką tarp žmonių. Mane skaudina, kad tas melas ir šmeižtas nukreipti ne tiktai prieš vieną asmenį, bet ir prieš visą mūsų valstybę. Šmeižikai turi žinoti, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija yra pripažintas mūsų valstybės teisės aktas. Jį pasirašę partizanų vadai yra mūsų nepriklausomybės signatarai. Todėl džiaugiuosi, kad atkurtas teisingumas europiniu lygiu, o atminimo ženklais pažymimos istorinės laisvės kovų vietos ir tų kovų didvyriai.“
A. Ramanauskaitė-Skokauskienė organizuoja ir vykdo projektą jaunimui „Laisvės kovų atmintis ateities kartoms“, yra organizavusi jaunimo žygius buvusiose partizanų apygardose, išleido aštuonias knygas, skaitė paskaitas apie lietuvių pasipriešinimą okupacijai JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Italijoje ir kitose šalyse.
Atpildas – laisva Lietuva
„Mano močiutė, paprasta kaimo moteris, taip pat aštuonerius metus slapstėsi, padėjo partizanams ir tuo pačiu man. Močiutė buvo labai įžvalgi, kartą ji mane iš enkavėdistų apsupties išnešė tiesiog drobiniame maiše. Žinoma, kai vyko aktyvi pasipriešinimo kova, aš negalėjau būti kartu su tėvais. Mano mama taip pat buvo partizanė, slapyvardžiu Vanda. Jos gyvenimas buvo labai sunkus ir sudėtingas. Mama, išsilavinusi ir šviesi, kalėjo lageriuose, dirbo prasčiausius darbus, tačiau visada išliko ori. Laisva Lietuva jai buvo svarbiausias atlygis už tai, kam paskyrė savo gyvenimą. Tokia jausena ir man įaugo į kraują, taip pat ir žinojimas, kad tavo tėvai yra autoritetai kitiems žmonėms“, – tvirtai kalbėjo A. Ramanauskaitė-Skokauskienė, kurios tėtis buvo sušaudytas ir užkastas nežinia kur, kai jai buvo tik devyneri.
– Mano tėvelis dirbo Lietuvai, besąlygiškai kovojo už jos nepriklausomybę. Turėjo pedagogo talentą ir tuo pačiu karininko atkaklumą, pareigingumą. Tačiau buvo labai jautrus, geraširdis, galėjo pasidalinti su kitu žmogumi paskutiniu duonos kąsniu, – prisiminė Auksutė.
Be tėvų likusi, artimųjų slepiama, gyvenusi su svetimais dokumentais, nepriteklius patyrusi partizanų vado duktė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapo visuomenės ir politikos veikėja, buvo išrinkta į Seimą, dalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje. Visas jėgas yra sutelkusi savo tėvo užrašytų atsiminimų apie Lietuvos partizanų kovas sklaidai. Memuariniuose leidiniuose išspausdinti ir jos tėvo kaupti amžininkų prisiminimai, dokumentai, nuotraukos, mintys. Visus rankraščius ir kitą dokumentiką autorei teko kruopščiai surinkti iš įvairių patikimų vietovių, taip pat oficialių šaltinių.
„Tėvelio užrašai buvo slepiami pas patikimus žmones įvairiose vietose: bičių aviliuose, šiaudiniuose stoguose, įkasti į žemę, netgi įsiūti į rusiškų knygų viršelius ir… viešai padėti lentynose. Taip didžioji jų dalis išliko iki mūsų dienų, – aiškino Auksutė. – Dalį memorialinių užrašų sovietų saugumiečiai buvo suradę kratos metu po jo suėmimo, bet jie išliko tarp KGB dokumentų, kurių šie nespėjo išsivežti 1991 metais.“
Šalia to išsaugoti Pietų ir Vakarų Lietuvos sričių partizanų fotografijų albumai (dabar laikomi Genocido aukų muziejuje) bei partizanų vadui patikėti Tauro apygardoje surinktų partizanų dainų, eilėraščių, maldų sąsiuviniai. Partizanų dainos yra geriausias įrodymas, kad žmonės juos gerbė, mylėjo ir visokeriopai rėmė.
Vanagas ir vanagėliai
Daugelyje nuotraukų partizanų vadas Adolfas Ramanauskas ir jo kovos draugai įamžinti su vanagais, nutūpusiais ant peties, rankų arba ginklų. Tad ir šiame susitikime kilo klausimas, ar tai buvo tikri paukščiai, ar nuotraukos nėra montažas. Viešnia paaiškino, kad šie miško paukščiai buvo partizanų prisijaukinti ir globojami paukštvanagių jaunikliai, patys nutūpdavę ant jos tėčio ir kitų partizanų pečių. Tad nuotraukose jokio montažo tikrai nėra. Vanago slapyvardį Adolfas pasirinko dar prieš šias fotografijas, pasirinko iš karto po partizano priesaikos. Kodėl būtent tokį slapyvardį tada susigalvojo, dabar jau aiškaus atsakymo nėra.
Knygoje-albume „Adolfas Ramanauskas-Vanagas fotografijose“ spausdinamose unikaliose nuotraukose atidžiau įsižiūrėję galėtume aptikti šio krašto pažįstamų veidų: būsimas partizanų vadas studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, kur kartu mokėsi ir senųjų gargždiškių bei šių apylinkių jaunimas. Adolfas Ramanauskas taip pat mokėsi Karo mokykloje, vėliau dėstė gimnazijoje ir Alytaus mokytojų seminarijoje. Nenuostabu, kad valstybės atmintyje jis išliko kaip pagarbos, pasiaukojimo ir pasididžiavimo simbolis.
Kaip rašo Seimo narys Arvydas Anušauskas, Lietuvos istorikai vieningai sutaria, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas dėl kovos už laisvę buvo žiauriai nukankintas sovietų pareigūnų ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie holokausto. Todėl labai svarbu skleisti teisingas žinias pasauliui apie pokario mūsų laisvės kovas ir partizanus, dėl Lietuvos nepriklausomybės idėjos paaukojusius net savo gyvybes.
Aldona VAREIKIENĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
