Paskutiniame Vėžaičių žydo laiške nusilenkta gelbėjusiems mokytojams
Vėžaičių kultūros centro muziejuje saugoma nuotrauka iš Pelagijos Felicijos Šepikaitės-Sušinskienės atsiminimų sąsiuvinio. Paskutinį kartą drauge. Beno išvažiavimas į Ameriką. Vėžaičiai, 1938 m., balandžio mėn. Iš dešinės mokyt. J. Sadauskas, Beno motina, tėvas, stovi Rachelė, klebono brolis klierikas, klebono ir klieriko sesuo Petrutė, Janina Karmazaitė – mokytoja, Karmazaitės brolis – karininkas. Stalo vidury sėdi Benas, mokyt. D. Sadauskienė su savo mažais vaikais Aurimu ir Aldona, Vėžaičių klebonas Aleksiejus.
Ar praeitis gyva, ar saugoma ir gerbiama bėgant dešimtmečiams ir šimtmečiams, mums byloja paminklai ir kapinės. Artėjant Lietuvos žydų genocido dienai, kai pagerbiamas per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimas, lankėmės Vėžaitinės miške žydų žudynių vietose. Prisiminėme ir tuos, kurie padėjo savo kaimynams išvengti tragiško žydų tautą ištikusio likimo.
Vėžaitinės miškas gaubia kraupią istoriją
Prieš penkerius metus, kai minėjome 70-ąsias Holokausto metines, Tilvikų jaunimas vykdė Klaipėdos rajono savivaldybės finansuotą projektą „Praeitis liudija“. Pajusti istoriją padėjo ne tik pamokos, bet ir skaudžios praeities liudytojai, kurių, deja, šiandien jau nebėra. Vėžaičių kultūros centro Tilvikų skyriaus darbuotoja Regina Bieliauskienė stengėsi užrašyti kiekvieną detalę, kurią prisiminė anuomet netoli Vėžaitinės miško gyvenę žmonės: „Sunku buvo juos prakalbinti. Vieni visai nenorėjo grįžti į praeitį, kiti gynėsi neprisimeną, bet kartais atrodė, jog jie iki šiol bijo apie tai kalbėti. Kazimieras Tarvydas (jau miręs) sakė 1941 m. girdėjęs šūvius Vėžaitinės miške, nes gyvenęs netoliese. Pasakojama, kad vaikams žudikai gailėjo kulkų. Juos paėmę už kojų trenkdavo į medžius.“
Vėžaitinės miške yra dvi žydų masinių žudynių vietos. Jose – nacių 1941 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais nužudytų Gargždų žydų palaikai. Moterų ir vaikų. Vokietijai okupavus Lietuvą, birželio 24 d. nuo šeimų atskirti žydai vyrai buvo sušaudyti Gargžduose. Tragedijos vietas Vėžaitinėje žymi paminklai, aptverti metalinėmis tvorelėmis, vieną – ir atminimo siena. Panašu, kad čia pasidarbavo ne visagalis laikas, bet nedoro žmogaus rankos. Sunku patikėti, bet atminimo lentoje matyti kulkų žymės, o liudininkai pasakoja, kad atvykus tvarkyti šios vietos rasta gilzių. Lenta, kurioje ir poetės žodžiai „Būkit, žmogžudžiai, prakeikti rytmetėlį ankstų“, subraižyta…
Vėžaičių seniūnija rūpinasi masinėmis žydų sušaudymo vietomis Vėžaitinės miške, o netrukus žada atkurti dvi iš trijų 2003 metais pavogtų atminimo lentų.
„Paminklai, tvorelės, juosiančios vietas, kuriose dūla nužudytųjų kaulai, nuo piktavalių kentėjo ne kartą. Tai tikrai ne vietinių niekingi darbeliai – tiek kultūros darbuotojai, tiek mokytojai jaunimą stengiamės įtraukti į praeities išsaugojimą, žydų žudynių vietas esame lankę ir tvarkę kartu, – pasakojo Vėžaičių kultūros centro direktorė Alma Slušnytė. – Čia prieš kelerius metus atvykę vokiečiai atsiprašė už tėvų ir senelių piktadarystes, kurias patyrė žydų tauta. Pamenu, kaip verkėme. Ar žydai atleido, nežinau.“
Nulenkti galvą ir atsiprašyti už tai, ką padarė tėvai ar seneliai, ir atleisti už didžiausią patirtą skriaudą – atimtas tautiečių, gal net pačių artimiausių žmonių gyvybes, neabejotinai reikia didelės stiprybės. Ar pajėgtume tai padaryti, jei būtume vieni iš jų – arba paženklinti žydšaudžių vardu, arba tie, kurių artimieji stovėjo prie iškastos duobės laukdami lemtingo šūvio?
Mokinė užrašė atsiminimus
„Esu laiminga, kad man teko pažinti mokytoją Danutę Domicelę Sadauskienę, – vartydama mokytojų Sadauskų mokinės Pelagijos Felicijos Šepikaitės-Sušinskienės ranka rašytus atsiminimus, kurie saugomi muziejuje, – sakė Vėžaičių kultūros centro direktorė A. Slušnytė. – Kokia buvo mokytojų Sadauskų šeima, suprato ir literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė, kai kartu ėmėme rinkti jų daiktus, kuriuos dabar saugome muziejuje.“ Norėdama pagerbti mokytojų atminimą, A. Slušnytė prieš dešimt metų pakvietė vėžaitiškius paminėti mokytojų Domicelės ir Jono Sadauskų 100-metį „Be mamos turėjau ir mokytoją“. Prisiminta ne tik pedagoginė Sadauskų veikla, bet ir įvykiai, nulėmę kitų žmonių likimus.
Atverskime P. F. Šepikaitės-Sušinskienės atsiminimų sąsiuvinį: „Vėžaičiuose gyveno vienintelė žydų, visų vadinamų Joškių šeima. Turėjo sūnų ir dukterį, kuriuos vadinome Benske ir Ruoke – taip buvo sužemaitinti Benjamino – Beno Dovido ir Rachelės – Rochos Lėjos hebrajiški vardai ir pavardė Joselis Jaminas, bet tiktai dokumentuose. Mūsų žmonėse žydai pavardėmis nevadinami. Jie vadinami vardais, kuriuos žmonės parankiai sulietuvina pagal vietos tarmę. Su Joškės šeima Vėžaičiai bei apylinkė buvo gerai apsipratę. Pagal seną paprotį žydai laikė parduotuvę smulkių prekių ir užvažiuojamąją patalpą po tuo pačiu stogu – Joškės stadalą.
Benskė buvo vienmetis su mokytoja D. Sadauskiene, gimęs ne tik tais pačiais metais, bet tą patį mėnesį ir dieną. Ne vieną jų gimtadienį abi šeimos yra atšventusios kartu. Gražiausi jų gyvenimo metai prabėgo Vėžaičiuose, Nepriklausomos Lietuvos laikais. Benskė, kaip ir mokyt. Sadauskas, buvo šaulys. Sykį buvau liudininkė, kaip Ruokė, Vyskupui apsilankius Vėžaičiuose, grįžo suprakaitavusi dėl žmonių spūsties iš bažnyčios, klausiusis vyskupo pamokslo. Vyskupo apsilankymas Vėžaičiuose Joškių šeimai taip pat, kaip ir mums, buvo įvykis, nes jie, ypač jų atžalos, nuolat bendraudavo ir su klebonijos gyventojais. Buvo susidaręs lyg ir pastovus Vėžaičių inteligentijos būrelis, kuriame galėjai pamatyti kunigą, jo brolį ir seserį, jeigu turėjo, mokytojų Sadauskų šeimą, zakristijono Karmazino vaikus, kurie buvo baigę mokslus, Ruokę ir Benskę, mielai čia pritinkančius.“
Šį pasakojimą iliustruoja nuotrauka, daryta 1938 m., kai Benskė susiruošė išvykti į Ameriką. Išsiskyrimas abiem šeimoms buvo dramatiškas.
Rizikavo, bet gelbėjo
„Man teko skaityti 1993 m. bene paskutinį Beno laišką mokytojai. Laiškas rašytas ant rūpestingai parinktos atvirutės – kurios viršelyje Madona su kūdikiu. Braižas jau senyvo, tvirtai rankos nebevaldančio žmogaus. „Brangiausioji!“ – pradeda laišką. Skaitant laišką, mokytoja Sadauskienė nubraukė ašarą, prisiminusi jo kartotus kadais žodžius: „Tave myliu, mylėjau ir mylėsiu“. Susidarė įspūdis, kad jis per konkretų asmenį išreiškė meilę ir begalinę nostalgiją savo gimtinei – Vėžaičiams“, – jausmingai rašė P. F. Šepikaitė-Sušinskienė.
Remiantis jos atsiminimais, Rachelė, kaip ir kitos žydės ir vaikai 1941 m. vokiečių buvo laikomos daržinėje ant kalno, netoli Gargždų piliakalnio, prie plento. Čia mokytojai Sadauskienei pasisekė pasikalbėti su Rachele. „Nieko nelaukdama bėk! Šiandien pat, kai sutems. Bėk tiesiai per laukus“, – mokytoja pasakiusi jaunai žydaitei. Pabėgti jai pavykę. Kojos atnešusios į Vėžaičius, kur mokyklos kieme stovėjęs vokiečių „viliukas“. Kol šie išvažiavę, Rachelė pralaukusi mokyklos išvietėje, kur ją ir radęs J. Sadauskas. „Ponios pupa (taip buvo vadinama mokytojos dukrelė Aldona) pasakojusi vaikams, jog tėvelis užnešė laiptais kažką, susivyniojęs į drobulę…“ – rašė Sadauskų mokinė. Kadangi apie žydaitės pabėgimą vėžaitiškiai netruko sužinoti, ilgiau laikyti ją namuose mokytojams buvo nesaugu. Tuomečio Gargždų klebono Petrausko dėka Rachelė tapo Zuzana Skuodaite ir buvo nuvežta į kitą saugesnę vietą pas mokytojų gimines. Po karo ji tapo felčere, ištekėjo už Stasio Grigo. Visą gyvenimą bičiuliavosi su mokytoja D. Sadauskiene. Zuzana (Rachelė) mirė 1993 m. Kaune, kur gyveno ir dirbo. D. Sadauskienė mirė 1994 m. Vėžaičiuose. Mokytojas J. Sadauskas žuvo lageryje, o duktė Aldona – miške kaip rezistencijos dalyvė. Motinai teko palaidoti ir sūnų Aurimą. Jos paguoda liko jaunėlis Algis.
Sadauskai išgelbėjo ir nuo mirties išsaugojo į Ameriką prieš Antrąjį pasaulinį karą išvykusio Beno seserį Rachelę. Jų tėvas Joselis žuvo Kretingoje su kitais žydais, o jo žmona Ela, Beno ir Rachelės motina, mirė prieš karą, nepatyrusi genocido baisumų. 2009 m. Danutė Domicelė ir Jonas Sadauskai (po mirties) pagerbti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jį, kaip šviesų prosenelių atminimą, saugo Aurimo Sadausko anūkai.
