Pašlūžmiškei gėlės – gyvenimo džiaugsmas ir turtas
R. Lengvinaitė: „Gėlės – visas mano džiaugsmas ir turtas. Mama šaukia, kad keli darbininkai turėtų šį lauką tvarkyti“.
Nuo Veiviržėnų riedant keliu Daukšaičių link, Pašlūžmio kaime, pakelėje, tarp medžių atsiveria išpuoselėta grožio sala. O netoli trobos žvilgsnis nuklysta prie neįprasto dydžio gėlyno. Neseniai išsipildė šios sodybos šeimininkės Reginos Lengvinaitės svajonė – čia buvo pastatytas medinis rūpintojėlis. Jis saugo nuo negandų ir įkvepia puoselėti mylimas gėles.
Pavasarį šią pakelės sodybą puošia įvairiaspalvės tulpės, narcizai, krokai, hiacintai. O dabar grožį skleidžia vasara. Akį traukia daugiamečių ir vienmečių, senovinių ir šiuolaikiškų gėlių žiedai. Čia veši rožės ir piliarožės, puikuojasi rožynai, kardeliai. Geltonuoja serenčių salelės, galvas kelia jurginai. Jau spėjo nužydėti 12 rūšių lelijų.
R. Lengvinaitė negalėjo pasakyti, kiek visokių gėlių jos senoviniame darželyje veši. Ji tik spėja, jog gėlynas užima apie 5 arus. Atsistojęs viename gale, negali aprėpti viso gražumėlio. „Gražiausia čia pavasarį, – šypsojosi 66-erių metų moteris, žvelgdama į kruopščiai nuravėtą, išpurentą savo gėlyną. – Man įdomiau ravėti jį nei daržą: pasišneku su pražydusiais žiedais. Liūdžiu, kai ligoms užpuolus jie sunyksta“.
Prieš 20 metų Regina aplinkinius nustebino brūzgynais apžėlusioje pakelėje įrengusi gėlyną. Ji išrovė krūmokšnius, kelmus ir sukūrė grožio salelę. Tuomet laikė gyvulių ir prie namų sodino daržą, o ne gėles. Bet vieną dieną užėjęs žemėtvarkininkas pasakė, jog tai valdiška žemė ir ji neturinti teisės auginti gėlių. „Tuomet atidaviau 12 arų savo dirbamos žemės ir mano gėlynas tebėra iki šiol“, – šypsodamasi pasakojo moteris. Beje, ji turi 2,15 ha žemės.
Atsisakiusi gyvulių, vietoj daržo Regina pradėjo sodinti gėles. Gėlynas kasmet plėtėsi. Ir pasidarė toks, kad jos 94-uosius metus skaičiuojanti mama šūktelėjo: „Iš proto išsikraustei – visą žemę užžergsi“. „Ji man sako, kad čia keli darbininkai turėtų dirbti“, – šypsojosi Regina, su meile žvelgdama į savo gėlyną, nors pati vaikšto pasiramsčiuodama. Prieš 5 metus ištikus bėdai, moteris tapo luoša. „Čiurnos sąnarys nesilanksto – skausmus kenčiu, be vaistų negaliu gyventi, – ištarė Regina. – Bet taip myliu gėles, kad šliauždama tvarkysiuos“. Ji pasakojo, kad šienaudama žolę, atsiremia į dalgiakotį, o stumdama žoliapjovę, įsikimba į ją. Puoselėti aplinką R. Lengvinaitei padeda ir mama. Metų naštos slegiama senolė nuo ryto iki vakaro ravi, grėbsto žolę. Šviesaus ir gilaus proto, guvi ir energinga, nestokojanti humoro Marė ištarė: „Aš dar „patancavosiu“.
R. Lengvinaitė prisipažino, kad užsukusi į turgų ar parduotuvę, neiškenčia nenusipirkusi gėlės ar augalėlio. Sakė visas mylinti, netgi laukinių pasisodina. Sodina ten, kur vietos yra – be takelių, juolab be dabar madingos skaldos. „Mano paprastas, senovinis darželis“, – sakė Regina.
Ji prisipažino seniai svajojusi savo sodyboje pastatyti kryžių ar rūpintojėlį. Taigi užsisakė pas medžio skulptorių ir prieš metus tarp gėlių buvo pastatytas medinis rūpintojėlis. Nepagailėjo tūkstančio litų už šį meninį darbą. „Jis saugo mane. Ir į kapus palydės – atsistos ant mano kapo“, – ištarė pašlūžmiškė.
