Pleškučiuose auksinių vestuvių sulaukusios šeimos receptas – meilė ir pagarba
Auksinės santuokos sukakties šį pavasarį sulaukę Irena ir Aleksandras Kiekštaičiai džiaugiasi suradę vienas kitą, kartu nugyvenę ilgą ir laimingą gyvenimą. „Svarbiausia šeimoje – gerbti ir mylėti vienas kitą“, – tvirtino sukaktuvininkai, gimę ir užaugę Priekulės seniūnijoje.
Pusė amžiaus prabėgo nepastebimai
Pirmąjį pavasario šeštadienį I. ir A. Kiekštaičių namuose Pleškučių kaime tvyrojo džiaugsmingas šurmulys. Vaikų paskatinti tėvai minėjo savo 50 metų bendro gyvenimo sukaktį. Tik dukrų, žentų, sūnaus, marčios, anūkų, proanūkių būryje – Kiekštaičių šeimoje 19 narių, todėl nebuvo kur kviestis kitų giminaičių.
Prieš 50 metų šioje troboje taip pat šurmuliavo vestuvininkai – jaunavedžius Ireną ir Aleksandrą iš uostamiesčio metrikacijos skyriaus atlydėjo gausi pamergių ir pabrolių palyda, trys muzikantai. „Daugiau nei pusšimtis svečių susirinko, – prisiminė Irena Mikalauskaitė-Kiekštaitienė. – Tėtis kiaulę papjovė, veršelį nupirko – dvi šeimininkės sukosi, kol valgių iš mėsos prigamino. Šišioniškės šeimininkės pagal savo receptus skaniausių pyragų, tortų prikepė.“ Tris dienas vestuvininkai linksminosi – ilgai jie atsiminė žemaičių dukros ir šišioniškių sūnaus tuoktuves.
Auksinių vestuvių sukakties dalyviai išsižioję klausėsi apie sovietines vestuves, tradicijas. Jiems ne tik rūpėjo sužinoti, kaip atrodė vestuviniai žiedai, bet ir kokia buvusi vestuvių diena prieš pusšimtį metų. „Šiemet kovo trečiąją buvo auksinė diena, o tada subjurusi, lietinga – telkšojo pelkės“, – dėstė Irena.
Prietarus mėgstantiems tai turėjo pranašauti niūrią šeimos ateitį. Tačiau I. Kiekštaitienė patikino, kad abu su vyru – laiminga šeima. „Tie 50 metų prabėgo nepastebimai. Kaip mums pasisekė sutikti vienas kitą! – džiugiai ištarė ji. – Graži mūsų šeima – užauginome dvi dukras ir sūnų, sulaukėme 7 anūkų, dviejų proanūkių. Mes mylime vieni kitus, džiaugiamės susitikę.“
Irenos vyras Aleksandras, labiau linkęs dirbti nei kalbėti, pritardamas linkčiojo. Ypatingos sukakties proga draugų padovanota 50 ryškiaspalvių tulpių puokštė – gražios pusės amžiaus kelionės drauge simbolis.
Lemtinga pažintis Vingio parke
Irenos ir Aleksandro gyvenimo istorijose tiek keistų sutapimų, kad, atrodo, likimas laimę jiems dėliojo iš anksto, dar kūdikiams. Klaipėdos krašto gyventojų Kėkštų giminės likimas dramatiškas kaip ir visų lietuvininkų. Karui baigiantis jie buvo priversti trauktis į Vokietiją, tačiau rusų kariuomenė sustabdė ir grąžino. Kėkštų šeima atsidūrė netoli Priekulės, Pleškučių kaime. Įkurdino juos ištuštėjusioje ūkininko Kuršaičio troboje. Čia 1947 m. gimė Aleksandras. Netrukus Kėkštų šeimą iškraustė į kitus būstus, nes erdvių patalpų reikėjo būsimo kolūkio pirmininko šeimai – su vaikais atsikrausčiusiems žemaičiams Mikalauskams. 1950 m. jie susilaukė dar vienos dukros Irenos. „Bet tėtis mokėjo tik skaityti ir pasirašyti – mėnesį ar du dirbo kolūkio pirmininku, – atskleidė Irena. – Mes šeimoje augome aštuoniese.“
Irenos vaikystė prabėgo šišioniškių aplinkoje. Ji prisimena kaimynystėje gyvenusią omą (močiutę) Mariją Kėkštienę, tantes (tetas) Vytienę, Vendelienę. „Mus tėvai mokė pagarbiai kreiptis į kaimynes, – sakė pašnekovė. – Prisimenu šišioniškę Irmą, kuri mamos paprašyta mūsų gausiai šeimai virdavo skanią košę. Vieni amžino poilsio atgulė netoliese esančiose Pleškučių kapinaitėse, kiti – Elniškėse. Teko dalyvauti ir šio krašto žmonių laidotuvėse.“
Savo gyvenimo žmogų, taip pat gimusį Pleškučiuose ir net tame pačiame kambaryje, Irena sutiko 1972 m. Priekulės Vingio parke, kai vyko visasąjunginės žirgų sporto varžybos. „Eidami su broliu pastebėjome į seną ąžuolą įsikabarojusius du vaikinus, kurie buvo jo pažįstami. Šie aukštai įsitaisė, kad gerai matytų varžybas. Anuomet čia susirinkdavo daugybė žmonių, – prisiminimų giją vyniojo Irena. – Vaikinams išlipus iš medžio susipažinome. Prisistatė Aleksas iš Pjaulių kaimo ir Ervinas, jo kaimynystėje gyvenęs.“
Ši netikėta pažintis išaugo į meilę visam gyvenimui.
Tik vėliau paaiškėjo, kad Aleksandą, kurį visi vadino Aleksu, nuo gimimo iki paauglystės šaukė Diteriu Kėkštu. Mat kūdikiui artimieji išrinko šį vardą, bet eidamas užregistruoti dėdė jį pamiršo ir gimimo liudijime atsirado Aleksandras, anot „krikštytojo“, tiksiąs ir rusui, ir prancūzui, ir vokiečiui. Klaidingai užrašė ir pavardę – tik gavęs pasą vaikinas suprato, kad jis ne Diteris Kėkštas, o Aleksandras Kiekštaitis.
„Gražiausias vardas“, – šypsodamasi ištarė I. Kiekštaitienė. Ir negali abejoti nuoširdumu, kai šeimoje trys Aleksandrai: vyras, sūnus ir anūkas. Stipri trijų kartų jungtis.
Jaunystės blyksnis
„Kodėl mums taip gerai sekėsi? Gal kad kartu dirbome: jis, vairuotojas, mane, pieno surinkėją, vežiojo“, – svarstė Irena. Anuomet zootechnikės diplomą įgijusi moteris dirbo buvusioje Priekulės sūrių gamykloje, pristatė iš gyventojų surinktą pieną. Čia dirbo tris dešimtmečius, kol gamykla bankrutavo.
Stengdamiesi, kad šeimai nieko netrūktų, Kiekštaičiai daug triūsė – savo ūkelyje augino kiaules, laikė karvių, puoselėjo daržus. Susitaupę pinigų, nusipirko „Moskvičių“, vėliau naują „Nivą“. Irena išlaikė vairavimo egzaminą, įgijo teisę vairuoti. „Mes visada kartu važiuodavome – ir vaikai su mumis. Didelė mūsų meilė buvo“, – šypsojosi Irena. „Mums pasisekė“, – antrino Aleksandras.
Nėra namų be dūmų? „Kaip gali nebūti per tiek metų – juk žmonės esame. Bet apsižodžiaujam ir nutylam, – neslėpė pašnekovė. – Svarbiausia, pagarba vienas kitam turi būti. Aš ir vaikams tai kartoju.“
Stiprus tėvų ryšys ne tik su pagranduku sūnumi Aleksandru, įsikūrusiu tame pačiame name – marti Jolita šiltai atsiliepė apie uošvius. Dažnos viešnios čia dukros Ligita ir Asta, su šeimomis gyvenančios Priekulėje ar jos pašonėje.
Per Velykas, Kalėdas Kiekštaičių namai visada pilni džiugaus šurmulio – jau susirenka keturios kartos. Irena nepamiršta lemtingos pažinties Vingio parke – čia gražiausi jaunystės prisiminimai. Su Aleksandro jaunystės draugu Ervinu šeima iki šiol bendrauja – kaip su gimine.
Virginija LAPIENĖ
