Po rinkimų drebėjimo
Man gaila, kad savivaldybių tarybų ir merų rinkimai persirito į antrąją pusę. Skaičiuojame paskutines rinkėjų lepinimo ir maitinimo pažadais dienas. Sutikite, tiek dėmesio seniai neregėjome. Klaipėdos rajone rinkimų kampanijos metu svečiavosi ne vienas garbus valdžios atstovas iš Vilniaus ar net Briuselio bokštų. Kiek įdomių pokalbių būta, kiek puodelių kavos išgerta…
Daugelio kandidatų į merus rinkimų kampanijos buvo aktyvios: politikai kabino plakatus, stendus, leido laikraščius, įvairiausias skrajutes, kalendorius. Reklamavosi nacionalinėje ir vietinėje žiniasklaidoje. Akivaizdu, jog per 29 nepriklausomybės metus politikai suprato įvaizdžio kūrimo svarbą. Gyvenimo būdo vadybininkai nuolatos kala į galvą, jog nori būti prezidentu – elkis kaip prezidentas, nori būti meru – elkis ir atrodyk kaip meras. Šia filosofija ir vadovavosi kandidatai. Likus dar mėnesiui iki rinkimų jausmas buvo toks, kad rajonas mažų mažiausiai turi bent šešis merus. Kai kurie kasdien atrodė lyg nužengę nuo žurnalo viršelio, kiekviena įvaizdžio detalė buvo nugludinta iki smulkmenų.
Rinkimų naktį visų nuotaikos buvo dar optimistiškesnės. Kone kiekvienas štabas turėjo po merą, taip ir kreipėsi į kandidatus. Nieko stebėtino, tokia praktika yra seniai taikoma. Lemtingąjį kovo 3-iosios vakarą kartu su „Bangos“ fotokorespondentu važinėjome po rinkimų štabus ir fiksavome politikų nuotaikas. Dauguma kovojančiųjų dėl valdžios rinkimų rezultatų laukė bendraminčių kompanijose prie vaišėmis nuklotų stalų, ne tik akylai sekė Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamus rinkimų rezultatus, bet ir klausėsi muzikos – buvo pasiruošę pergalės šokiui. Visi vylėsi geriausių rezultatų, tačiau išėjo kaip visada… juk kažkas turi ir pralaimėti.
Dabar ką nors tiksliau iš anksto prognozuoti yra žymiai sunkiau: mat socialinių medijų „burbulai“ kartais parodo iškreiptų veidrodžių karalystę. Vos tik kandidatas ar kandidatė įkelia nuotrauką į feisbuką, pasipila liaupsinančių pagyrimų tirada. Tačiau ar pataikūniški pagyrimai iš širdies, ar dėl to noro prisišlieti prie valdančiųjų ar valdysiančiųjų, jau neaišku. Kandidatai rengė susitikimus su gyventojais, tiesiogiai ir netiesiogiai prašė juos palaikyti. Kai žmogus kalba akis į akį, dažnai iš mandagumo palinksi, esą, žinoma, palaikysim, padėsim. Tačiau stovėdamas balsavimo kabinoje juk nepersiplėši, tenka pasirinkti vieną kandidatą. Čia saldžialiežuvavimas atidedamas į šoną, prioritetas teikiamas širdies, sąžinės balsui. Dėl to iš anksto merais karūnuoti kandidatai neretai po rinkimų lieka nemaloniai priblokšti. Jei vidinio impulso balsuoti už vieną ar kitą kandidatą nėra, nepadės nei paklodes primenantys plakatai, nei žurnalams tolygūs leidiniai.
Po trankios ir neramios rinkimų nakties rytas buvo it po žemės drebėjimo. Visi tik ir kalbėjosi, kas išliko, o kas nugarmėjo prarajon. Antrajame merų rinkimų ture jau kovo 17-ąją Klaipėdos rajone vyks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Broniaus Markausko ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderės Rasos Petrauskienės dvikova. B. Markauskas dalyvavo ir 2015-aisiais vykusiuose mero rinkimuose, tuomet jis liko šeštoje pozicijoje, o konservatoriams mero rinkimuose tuomet atstovavo Česlovas Banevičius, užėmęs ketvirtąją vietą.
Kad vėliau nereikėtų graužtis nagų dėl įvykusių pokyčių valdžioje, balsuokime. Parodykime Lietuvai, kad Klaipėdos rajone gyvena pilietiški žmonės. Nekartokime pirmojo turo scenarijaus, kuomet Klaipėdos rajonas buvo vienas iš pasyviausių: prie balsadėžių atėjo tik 39,94 proc. rinkėjų. Per gerai gyvena, kad kažko tikėtųsi iš valdžios? Tingėjo? Nėra už ką balsuoti? Nieko verti argumentai. Pakelkime sėdynes nuo televizorių ekranų ir įrodykime, kad esame ne iš kelmo spirti, kad mūsų protėviai, tėvai ne veltui laisvę gynė. Juolab kad greit švęsime Kovo 11-ąją. Džiugu, kad Gargždų centre įsikūrusios parduotuvėlės siūlo daug patriotinės atributikos. Gargždų knygynas tamsiuoju metu jau nuo Vasario 16-osios švyti trispalvės spalvomis. Tikiu, kad jos nušvies kelią iki balsadėžių.
