Požiūris ir pokyčiai
Metinio Prezidentės Dalios Grybauskaitės pranešimo aptarimas kartais man priminė vieną seną anekdotą. Žydė, kuri labai myli savo sūnų, apie būsimą marčią sako: aš jos dar nemačiau, bet man ji jau nepatinka. Taigi, nors šalies vadovė pranešimą skaitė ketvirtadienį, bet išvakarėse išplatinta jos kadencijos darbų santrauka kai kurių politikų jau buvo išplakta. Net neišgirdus rytojaus pranešimo jis jau buvo kritikuojamas esąs rinkiminis, panegiriškas, nesavikritiškas.
Prezidentės penktojo metinio pranešimo stuburu tapo santraukoje įvardyti pokyčiai Lietuvoje, įvykę 2009–2014 m. Jų šalies vadovė įžvelgė daugiau kaip šimtą. Mes, Lietuvos piliečiai, ko gero, nesame tokie atidūs permainų registratoriai. Mūsų pokyčių matas labai paprastas: žiūrime, ar padidėjo atlyginimai, pensijos, kitos išmokos, ar sumažėjo mokesčių našta, ar pagerėjo gyvenamoji aplinka, ar turime darbą, ar pasikeitė valstybinio sektoriaus funkcionavimas, ar sugrįžo vaikai iš emigracijos ir t. t.
Tikriausiai į visus tuos klausimus, skirtingai nei Prezidentė, mes atsakytume pesimistiškiau. Net nedarydami nuolaidų ir dėl objektyviai susiklosčiusių nepalankių aplinkybių. Juk šios kadencijos šalies vadovui teko nepavydėtina dalia vadovauti prasidėjus ekonominei krizei ir baigti prasidėjus Ukrainos ir Rusijos konfliktui. Ne kiekvienam valstybės vadovui tenka toks išbandymų laikotarpis.
Metinė Prezidentės kalba – gardus kąsnelis jos konkurentams rinkimų maratone dėl šalies vadovo posto. Savo vertinimuose kandidatai atsiskleidžia labiau nei rinkimų reklamose, kuriose jie tokie gražūs, atlaidūs, supratingi, protingi – na, tiesiog prie žaizdos dėk. Tačiau vertindami konkurentės pasisakymą kai kurie pretendentai užimti jos vietą neslėpė ne tik susierzinimo, betgi nepraleido progos dar kartą įgelti.
Seimo narys ir kandidatas į prezidentus Artūras Paulauskas D. Grybauskaitės metinį pranešimą apibūdino itin kritiškai. Parlamentaro nuomone, jis buvęs rinkiminis ir stokojantis savikritikos bei dėmesio Lietuvos žmonėms. „Aš manau, kad šių metų pranešimas buvo vienas iš silpniausių“, – iš peties kirto A. Paulauskas. O jam pačiam ar nereikėtų kritiškiau įvertinti savo elgesį politikoje „keičiant kailį“? Peikimo protrūkio nė nebandė slėpti ir jo kolega, buvęs Prezidentės pavaldinys Linas Balsys, kurio rinkimų komanda tvarsto kiekvienam praeiviui Vilniaus centre už skverno. Mat renka tuos reikiamus kandidato dėl šalies vadovo posto 20 000 parašų. Rodos, juos vos suskrebins. Tuo tarpu jo nepaliaujamai kritikuojama D. Grybauskaitė jų turi daugiau kaip
60 000.
Patiems neturėti idėjų, vengti įsipareigojimų, bet pirštu rodyti į kitą, – tai yra mūsų, lietuvių, nacionalinis ir tiesiog klestėte klestintis bruožas. Kad tik neištarus kokio gero žodžio, kad tik nepagyrus už kokį racionalų sprendimą. Užsiimdami vien priešininkų kritika tikriausiai jaučiamės reikšmingesni, pranašesni už kitus. Tokią paniekinančią poziciją atskleidė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis pareiškęs, jog šalies vadovės pranešimo net neklausęs. Kitas pretendentas, taip pat europarlamentaras, Zigmantas Balčytis, vertindamas paskutinį šalies vadovės pranešimą, pusiausvyrą tarp pozityvaus įvertinimo ir kritiško požiūrio visgi išlaikė. Spaudai išplatintame pareiškime jis diplomatiškai svarsto, kad metinė kalba buvo gera proga išgirsti, kaip aukščiausias valstybės pareigūnas vertina padėtį šalyje.
Politologai, komentuodami Prezidentės pranešimą, įžvelgė kai kurių problemų platesnės analizės stoką, tačiau vieningai tvirtino, kad jis buvęs gerokai kitoks nei ankstesnių šalies vadovų. Prezidentės kalba buvo lakoniškesnė, o vietoj bendrų apžvalgų buvo pasirinktos kelios tautą telkiančios idėjos.
D. Grybauskaitės pabrėžta mintis, kad net ir ekonomiškai sunkiais laikais reikėtų pradėti nuo pagrindų – tikėjimo valstybe ir teisingumo atkūrimu, o ne tiktai ieškoti būdų, kaip gauti daugiau pinigų, subalansuoti biudžetus ar įvesti kokius mokesčius, – galėtų tapti kiekvienos Vyriausybės ir kiekvieno iš mūsų moraliniu imperatyvu.
Jungtinėse Amerikos valstijose metinio šalies vadovo pranešimo laukiama kaip šventės. Pas mus tarsi kalamas ešafotas. Kai mes pakeisime savo požiūrį, pastebėsime, kad realių pokyčių mūsų šalyje taip pat yra.
Galime didžiuotis savo Lietuva. Ar ši Prezidentės pranešime išsakyta mintis nereali?
