Priekulės šlovę augino ir raiteliai, ir žirgai
Raitelių prisiminimų vakaro sumanytoja ir renginio vedėja, legendinio raitelio Edmundo Klimovo sesuo Ilona (iš dešinės) buvo tarsi brolio talismanas – nebuvo nė vienų varžybų, kad ji nepadėtų: šukuodavo brolio žirgą, šerdavo ir t. t. Prisiminimų vakare dalyvavo ir Edmundo brolis Vytautas su žmona Vanda. Jie – žirginio sporto Priekulėje tradicijų tęsėjai. Jų entuziazmo dėka šiemet jau dvidešimt šeštąjį kartą vyko jojimo konkūrų varžybos.
Dvidešimto amžiaus antroje pusėje Priekulėje nebuvo vaiko, nesėdėjusio balne, nebuvo miestelėno, kuris pats ar jo draugas, artimasis nebūtų dalyvavęs ar bent jau žiūrovu buvęs jojimo varžybose. Prieš dvidešimt šešerius metus žirginio sporto tradicijas ėmėsi saugoti legendinio raitelio Edmundo Klimovo šeima, pradėjusi kasmet rengti jo vardo konkūrų varžybas. Šlovinga Priekulės žirginio sporto istorija praėjusį penktadienį miesto šventės ir jojimo konkūrų varžybų išvakarėse prisiminta Kultūros centre pirmąkart surengtame raitelių prisiminimų vakare.
Pakerėti savojo polėkio
Priekulės kultūros centras žirginio sporto veteranus ir jaunąją kartą pasitiko itin šventiška aplinka: jaukiai pritemdytoje salėje bolavo balti staliukai, o šviesą skleidė aukštos sendintos žvakidės. Šioje aplinkoje labai derėjo kultūros darbuotojų Mariaus ir Jolantos atliekamos romantiškos dainos, kurių ciklą renginio pabaigoje vainikavo priekuliškių jojimo entuziastų himnas. Pasirodo, tai daina ne apie žirgelį, ne apie kamanėles, o apie polėkį įgyvendinti savo svajones. Ir kai suskambo „reikėjo berniukams padangių žydrų…“, graudulio ašaros spindėjo ne tik Vytauto Klimovo, Vandos Klimovienės, Ilonos Klimovaitės-Pocienės, bet ir svečių iš Vilniaus, Klaipėdos bei visų susirinkusiųjų priekuliškių akyse.
– Priekulė neįsivaizduojama be žirginio sporto. Neveltui ir miesto vėliavoje yra raitelis, o aikštės laikrodis – su žirgu. Esame dar plačiau numatę skleisti žinią apie mūsų stipriausią tradiciją, o ir priekuliškių klausėme, kokių idėjų jie turėtų patys. Štai Velkų šeima pasiūlė ant pastato užkelti žirgo siluetą. Beje, toks anksčiau gi buvo ant kultūros namų sienos. Planuojame plenere kartu kurti žirgo simbolį miestui. Tačiau pati geriausia naujiena yra ta, kad Savivaldybės taryba pritarė jojimo trenerio etato steigimui mūsų mieste, – džiugiomis žiniomis su šventinio vakaro dalyviais dalijosi Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė. Jos nuomone, nebūtų geresnės trenerės už žirginį sportą puoselėjančios Klimovų giminės atžalą – Laurą.
Vakaro svečiai iš Vilniaus atkreipė dėmesį, jog jiems labai malonu matyti tvarkomą Vingio parką.
Prisiminė žirginio sporto ištakas
Priekulės raitelių susibūrimo vakare kalbėjusiųjų prisiminimuose atgaivintos miesto žirginio sporto ištakos. „Yra žinių, kad dar 1924 m. priekuliškis Buntinas tapo Rytprūsių čempionu“, – skelbė vakaro vedėja, Priekulės kultūros centro direktorė Alanta Zapalskienė. Tačiau tikroji Priekulės šlovės valanda prasidėjusi 1962 m., kai tuomečio tarybinio ūkio direktoriaus Jono Gutausko iniciatyva įkurta žirginio sporto sekcija. Mat ūkio vadovas pasitaikė itin pragmatiškas ir toliaregiškas žmogus: jis suprato, kad kažkaip reikia augintis jaunąją kartą, kuri nesusiviliotų didmiesčiais, o liktų dirbti Priekulėje. Tai tuo masalu ir tapo žirginis sportas. Pakalbinti vakaro dalyviai, žirginio sporto entuziastai vienas per kitą prisiminė, kaip jie susigundė tapti raiteliais: kažkurio širdį pavergė, kai pamatė, kaip upėje maudomi žirgai, kitam pavyzdys buvo jodinėjantis brolis, trečią prikalbino treneriai Juozas Bradauskas, Viktoras Mažeika ar Viktoras Urbonas.
Nėra abejonių, kad Priekulės raitelių prisiminimų vakare tarp kitų žymių jojikų prisimintas priekuliškis Edmundas Klimovas buvo vienas iš talentingiausių visų laikų Lietuvos konkūrinio jojimo meistrų. Tuometė Lietuvos konkūrų komanda net 5 metus iš eilės nežinojo pralaimėjimų visuose TSRS čempionatuose ir Tautų spartakiadose. Edmundas – vienas geriausių Lietuvos sportininkų nuo 1984 m. Jo nuotrauka „Sporto“ laikraštyje puikavosi šalia Sabonio, Kairio, Žulpos, Kutkaitės…
Beje, kraštietė rašytoja Edita Barauskienė miesto žirginio sporto istoriją gražiai yra suguldžiusi savo knygoje „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“.
Suprasti vieni kitus
Be abejonės, raitelių prisiminimų vakare skambėjo ne tik talentingų jojikų pavardės, didelė duoklė atiduota ir jų žirgams. Mat auksinė Priekulės raitelių taisyklė, priminta ir E. Barauskienės knygoje, buvusi tokia: „Raitelis privalo suprasti žirgą. Tik tuomet ir žirgas supras raitelį, tik tuomet ateis pergalė.“
Pirmasis veislinis žirgas, nupirktas priekuliškių, vadinosi Dobilas. J. Gutauskas treniruotėms jį iš rusų nupirko pigiau, nes jis netiko eksportui – mat turėjo nupjautą liežuvį. Pardavėjai, vėliau sužinoję apie gerai ištreniruotą žirgą, pradėjo reikalauti jį sugrąžinti. Direktorius patikino, kad Dobilo išlaikymas jiems labai brangiai atsieisiąs. Mat jis teėdąs duoną. Buvusiems šeimininkams net buvo parodyta, kaip žirgas nuo avižų suka nosį. O priekuliškiai gi sugudravo: suvilgė tam kartui avižas karboliu. Nusivylę rusai išvažiavo be Dobilo.
Iki paskutinės raitelių prisiminimų vakaro minutės buvo laukta pasirodant legendinio Zigmo Šarkos, tačiau į susitikimą jis jau nebespėjo. Viena iš renginio sumanytojų, pati jautriai ir emocingai kalbinusi vakaro dalyvius Ilona Klimovaitė- Pocienė „Bangos“ korespondentei paaiškino: „Zigmas nespėjo, nes atvažiavęs į konkūrų varžybas penktadienio vakare pirmiausia pasirūpino… žirgais. “
