Priekulės XX a. pradžios gyvenimo skonis
Nuotr. iš internetinio tinklalapio http://wiki-de.genealogy.net/Proekuls
Toks iš pirmo žvilgsnio kulinarinis pavadinimas, deja, neturi nieko bendro nei su Klaipėdos krašte įprasta kafijos gėrimo tradicija, nei su šišioniškių moterų keptų pyragų skoniu ir jų receptų paslaptimis. XX a. pradžios skonis tapo pagrindiniu šių metų Kultūros paveldo departamento (KPD) organizuotų Europos paveldo dienų leitmotyvu, tad įvairiose Lietuvos vietovėse vykusiuose renginiuose buvo kalbama apie XIX–XX a. sandūros miestų ir miestelių architektūrinę ir urbanistinę raidą, apie ekonominio ir socialinio gyvenimo pokyčius, kurie keitė gyventojų kasdienybę, buitį, praplėtė aplinkos pažinimo galimybes. KPD parengtame informaciniame lankstinuke, pristačiusiame šios problemos aktualumą, buvo kalbama tik apie tą Lietuvos teritoriją, kuri XX a. pradžioje priklausė carinei Rusijai, nė žodžiu neužsimenant, jog dabartinis Klaipėdos kraštas aptariamuoju laikotarpiu buvo Vokietijos imperijos Rytų Prūsijos apygardos dalis ir šis regionas patyrė kitokį ekonominį, socialinį virsmą. Tačiau džiugu, kad paveldosaugininkams užteko istorinio žinojimo, nuovokos, ir Klaipėdos miesto bei krašto XX a. pradžios skonio pažinimas buvo įtrauktas į programą. Mūsų rajone savitą ir kitokio paveldo bei praeities dvelksmą buvo galima pajausti renginių Priekulėje dėka.
XIX–XX a. sandūroje Rytų Prūsija buvo pats šiauriausias didžiulės valstybės pakraštys, tačiau net ir mažiausiuose miesteliuose bei kaimuose nuo XIX a. antros pusės keitėsi kultūrinis kraštovaizdis, į kasdieninį gyvenimą skverbėsi įvairios buitinės modernybės ir naujadarai, atsirado nauja laisvalaikio praleidimo ir poilsio industrija, įprotis keliauti. Ne išimtis ir Priekulė, kuri 1871 m. turėjo 201 gyventoją, o 1905 m. – 521, iš kurių 132 kalbėjo lietuviškai, 362 vokiečiai; pagal tikybą dominavo evangelikai liuteronai. Čia buvo įsikūrę ir žydų tautybės gyventojai. Priekulės augimą nulėmė nuo XIX a. pradžios vykusi Prūsijos valstybės industrializacija, naujos ir modernios susisiekimo arterijos, geležinkelio linijos Klaipėda–Tilžė nutiesimas 1875 m.
Geležinkelis – tai ne tik miestelio pakraščiu nutiesti bėgiai ir reguliariai puškavęs traukinys. Jo atsiradimas keitė įprastą kraštovaizdį – buvo pastatyta mūrinė raudonų plytų geležinkelio stotis, buvo statomi butai geležinkelio tarnautojams, krovinių ir prekių sandėliai, kūrėsi keleivių aptarnavimo sfera: užeigos, karčemos, viešbučiai, plėtėsi parduotuvių tinklas. Geležinkelis sumažino skirtumą tarp erdvės ir laiko. Anksčiau pašto karieta trukusios kelių dienų kelionės atstumą dabar galima buvo nuvažiuoti per dieną. Kelionės tapo ne tik greitesnės, bet ir komfortabilesnės, formavosi nauji keleivių įpročiai, tarp kurių ryškiausias – knygų skaitymo mada vagonuose. Tai skatino prekybą knygomis, laikraščiais. Galima manyti, kad ir Jono Moliniaus veikusio spaudos kiosko Priekulėje pirkėjai mėgo važiuoti traukiniu ir jame skaityti nusipirktą lektūrą.
Visą Vokietiją išraizgęs geležinkelio tinklas išplėtojo laisvalaikio industriją, kadangi kelionės tampa jau ne tik turtingųjų asmenų, anksčiau važiavusių brangiomis pašto karietomis, privilegija, bet ir daugelio miestiečių ir kaimo gyventojų kasdienybe. Atvykusysis į Priekulę būtinai turėjo įsigyti kokį nors suvenyrą, kaip apsilankymo miestelyje liudijimą. Jais tampa atvirlaiškiai ir atvirukai, atsiradę 1869 m. Austrijoje ir netrukus išplitę kitose Europos šalyse, tarp jų ir Vokietijoje. Šiuose smulkiosios korespondencijos spaudiniuose atsispindėjo svarbiausi konkrečios vietovės kultūrinės, socialinės, religinės paskirties objektai, istorinę atmintį įprasminantys simboliai ir ritualai. Atvirukais linkėjimai buvo perduodami ne tik iš didžiųjų miestų ir miestelių, tačiau ir dažno bažnytkaimio. Priekuliškiuose atvirukuose dažniausiai buvo vaizduojama turgaus aikštė, pašto, teismo pastatai, evangelikų liuteronų bažnyčia, čia veikę viešbučiai.
Nusipirkęs atviruką ir užrašęs keletą žodelių, neretas keliaudavo į pašto stotį jį išsiųsti. Priekulėje pašto stotis buvo įkurta dar XVIII a. pradžioje. Siuntos ir laiškai gabenti arkliais traktu Tilžė–Šilokarčema–Priekulė–Klaipėda. Nuo 1875 m. paštas vežiojamas geležinkeliu. 1885 m. vietinis dvarininkas Gleichas pastatė naują pašto pastatą, kuriame jis veikia ir dabar. Tai unikalus atvejis Klaipėdos krašto pašto istorijoje, kai įstaiga beveik 130 metų įsikūrusi tame pačiame pastate. 1871 m. pradėta korespondenciją pristatinėti į namus. Iš pradžių laiškininkai vaikščiojo pėsti, nuo 1896 m. jiems buvo skirti dviračiai. Tarpukario metais paštas aptarnavo 16 kaimų su 2500 gyventojų. Kaimuose korespondencija buvo pristatoma 1 kartą per dieną, Priekulėje – 2 kartus per dieną. 1881 m. Priekulėje įkurta telegrafo stotis, 1902 m. pradėjo veikti telefonas. 1938 m. pašto agentūra turėjo 77 telefono abonentus.
Augant miesteliams ir kaimams, daugėjant juose apsilankančių žmonių, statant naujus pastatus, buvo svarbu apsisaugoti nuo gaisrų. 1889 m. buvo išleistas Vokietijos imperijos policijos įsakas apie gaisrų gesinimo organizacijų steigimą kaimuose. Priekulėje savanoriška ugniagesių draugija buvo įkurta 1900 m. Švenčiant draugijos 25-metį, ugniagesiai persikėlė į naują pastatą Turgaus aikštėje, buvo įrengtas bokštas pratyboms ir inventoriui džiovinti.
Be jokios abejonės, labiausiai Priekulės vaizdą keitė naujų namų statyba, naujos aptarnavimo ir prekybos įstaigos, kuriose buvo galima įsigyti traukiniu atgabentų įvairių pramoninių ir ūkinių prekių. Pravažiuojantieji pro Priekulę galėjo nakvoti Elisaičio viešbutyje „Preussischer Hof“ (Prūsų kiemas), užkąsti ar minutėlę atsipūsti 7 užeigos namuose su restoranais. Veikusių parduotuvių prekių asortimentas niekuo nenusileido didmiesčių parduotuvėms. Čia įsigyjamos specifinės prekės, prabangos daiktai, pvz., siuvimo mašinos, dviračiai, porcelianiniai indai, kišeniniai žibintuvėliai, užuolaidos, įvairios raštinės prekės, dėklai cigarams, barometrai ir kt., buitį ir kasdienybę darė lengvesnę, patogesnę, prabangesnę ir liudijo aukštą ekonominį išsivystymą net atokiausiose Vokietijos vietovėse.
Priekulėje veikė ir vietinė pramonė: spirito varykla, lentpjūvė, 2 plytinės, sūrinė, spaustuvė, knygrišykla, dirbo įvairiausi amatininkai: kirpėjai, dažytojai, siuvėjai, batsiuviai, laikrodžių taisytojai. Ekonominio, socialinio Priekulės gyvenimo pulsą iliustruoja XIX a. pab. – XX a. pradžioje leistas Jurgio Traušio laikraštis „Konservatyvų draugystės laiškas“. Čia spausdintos reklaminės žinutės pasakoja apie aktyvų miestelio gyvenimą, pateikia įvairias kasdienybės smulkmenas, kurios sudėlioja ir leidžia pajusti išskirtinį XX a. pradžios Priekulės skonį.
Istorikė dr. Silva POCYTĖ
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja
