Priekulės žandaro istorija – dalis miesto istorijos

Berlynietė Irene Saad vaiskią rugpjūčio dieną atsargiai glostė atminimo lentelę ant sienos, kurioje trumpai aprašytas jos tėvo, buvusio Priekulės žandarmerijos viršininko Emil Josuttis, likimas. Kokie jausmai Irene sukyla širdyje, kai ji po daugiau kaip septyniasdešimties metų vėl peržengia savo namų slenkstį? Dabar čia įsikūręs Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus.1942-1943 metais šiame name buvo žandarmerija ir gyveno laiminga vietinio policininko šeima, vaikų kambaryje krykštavo trys atžalos. Netikėtai nutrūkusi vyro ir tėčio gyvenimo gija, Antrojo pasaulinio karo pabaigos skaudūs įvykiai našlę su vaikais nubloškė į Vokietiją. Jų laiminguose namuose sovietmečiu buvo įkurta NKVD būstinė, kurioje kankinti ir niekinti laisvės kovotojai.

Skalbinių katile–indai

Priekuliškio žandaro Emil Josuttis gyvenimo istoriją praėjusį penktadienį Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje papildė nauji eksponatai– atsitiktinai rasti policininko šeimos indai. Tačiau svarbiausia parodos „Žandaro istorija“ atidarymo dalis–policininko dukros Irene prisiminimai, kuriuos į lietuvių kalbą mielai vertė Klaipėdos vokiečių draugijos narė Christa Aleksiejūnienė.

Žandaro šeimos indai rasti užkasti žemėje, kai muziejus 2013 metais tvėrė tvorą. Kur auga didžioji kiemo liepa grąžtas užkabino metalinį dangtį, o ten besąs skalbinių katilas, kuriame– įvairiausios lėkštės, puodeliai, stiklinės. Apatiniai indai– sudužę. Gargždų krašto muziejaus filialo Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė sako, kad pievoje išsiskleidę radinį juo pasidžiaugė, tačiau visgi liko mįslė: kieno gi šie rakandai? Mat indai buvo rasti ant ribos: žandarmerijos sklypas ribojosi su karo metu šalia gyvenusio kaimyno dantisto Endriutaičio žeme.

„Praėjusiais metais mūsų muziejuje su savo tėveliais apsilankė Saulius Ruibys, kuris Anglijoje vedė lietuvių kalbos kursus. Įsikalbėjome, jog vis dar nežinome, kieno yra netikėtai žemėje surasti indai. Pasirodo, koks sutapimas: Irene buvo lankiusi Sauliaus kursus, o šis beturįs ir jos elektroninį adresą. Saulius tuoj pat įsijungė kompiuterį ir skaipu su Irene pabendravome. Parodėme indus, kuriuos ji tuoj pat atpažino!“ – kaip netikėtai muziejaus radybos įgijo šeimininkę pasakojo S. Vinciūnienė.

Ir žandarmerija, ir butas

Pernai žandaro E. Josuttis dukra Irene atvažiavo į Priekulę, muziejuje išsiskleidė rastuosius indus, juos atidžiai apžiūrėjo, prisiminė, kuriuos naudodavo kasdienai, kuriuos šventėms. „Kadangi visa tai jau buvo įtraukta į muziejaus eksponatų sąrašą, tai galėjau dovanoti tik viena lėkštę. Irene mama į ją visada sudėdavo kalėdinius sausainius. Toji pažintis atvėrė daug įdomių detalių, koks gyvenimas vyko šiame name, koks likimas ištiko šeimą, kai E. Josuttis 1943 m. atlikdamas žandaro pareigas buvo netikėtai nušautas, o našlė su vaikais po metų pasitraukė į Vokietiją“,–parodos „Žandaro istorija“ atidaryme praėjusį penktadienį kalbėjo muziejaus vadovė S. Vinciūnienė.

Nuo šiol antrajame muziejaus aukšte stiklo indaujoje bus galima pasigrožėti žandaro šeimos indais: kai kurie jų sveiki, kai kurie įtrūkę, skilę pusiau. Indai, kurie pagaminti Vokietijos žemių, austrų, lenkų, čekų firmų, byloja, jog tris mažamečius vaikus auginusi policininko šeima namuose puoselėjo gražią buitį.

„Pastate tik vienas kambarys buvo skirtas žandarmerijai. Kituose gyveno mūsų šeima. Pirmajame aukšte buvo virtuvė, o antrajame–tėvų miegamasis ir vaikų kambariai. Tai buvo laimingiausi mūsų gyvenimo metai“, – su nostalgija pasakojo Irene, prisimindama savo vaikystę Priekulėje 1942-1943 m.

Žandaro dukros prisiminimuose išlikęs liudijimas, kad tėvas iš pradžių turėjo arklį tarnybos reikalams, vėliau gavo motociklą. Juodžiausia diena šeimą ištiko 1943 m. liepą, kai atėjo žinia apie 43-ejų policininko E. Josuttis žūtį.

„Mes negalime išvengti savo likimo, bet skaudu, kad saugodamas kitus, jis neišsaugojo savęs“, – pakalbinta „Bangos“ korespondentės penktadienį parodos atidaryme susijaudinusi kalbėjo žandaro dukra Irene.

Muziejaus vadovė S. Vinciūnienė priminė, kad žandaro žūties epizodas aprašytas priekuliškės rašytojos Editos Barauskienės knygoje „Mažas miestelis prie didelio kelio“.

Mitas apie antifašistą

Netikėta tragedija įvyko 1943 metų liepos 13 dieną, kai E. Josuttis su savo kolega Heinrich Silkeit vyko į Svencelę apklausti įtariamojo Hans Gedeit. Šis buvo įtariamas dėl ginkluoto nusikaltimo. Kai policininkai atvyko į Svencelę, H. Gedeit iš pasalų šovė į juos. E. Josuttis mirė vietoje. Jo kolega buvo sunkiai sužeistas.

Po šio skaudaus įvykio H. Gedeit buvo persekiojamas ir vėliau kareivių nušautas. Sovietmečiu buvo paskleistas gandas esą E. Josučio nužudymas buvo politinis veiksmas. Tokiu būdu H. Gedeit kovojęs prieš nacizmą. Tačiau ištyrus aplinkybes visgi paaiškėjo, kad H. Gedeit buvo nestabilios psichikos žmogus.

„H. Gedeit joks antifašistas. Jis – tiesiog kriminalinis nusikaltėlis. Skaudu, kad tiek metų buvo aukštintas būtent jis, o pamirštas ir abejonėmis apipiltas mano tėvas, kuris iš tikrųjų buvo auka. Tuo labiau, kad mano tėvas buvo labai principingas ir doras žmogus, nestojęs į nacių partiją ir atsisakęs karo pradžioje šaudyti žydus. Vėliau gi tai padarę SS komandos nariai gavo pelnytą atpildą teisme“, – „Bangai“ kalbėjo Irene, praėjusį penktadienį aplankiusi kapinaites, kuriose palaidotas jos tėvas.

„Kapinaitėse yra kauburėlis, jis prižiūrimas, kol kas nėra atminimo lentelės su užrašu. Tačiau tariamės su bendruomene, su kunigu, manau, kad šis klausimas ateityje išsispręs“, – viliasi S. Vinciūnienė.

Nepaprastai principingas žmogus

Žuvusio policininko E. Josutis našlė Lydia su trimis vaikais po vyro žūties iki 1944 m. rugpjūčio gyveno tame pačiame žandarmerijos name Priekulėje. Buvo viliamasi, kad karas greitai pasibaigs, tačiau visos viltys žlugo vis labiau artėjant frontui ir sovietinei armijai. „Kaip ir kitos šeimos buvome perkelti į Klaipėdą. Iš jos paskutiniu laivu pasiekėme Dancigą. Vėliau prekiniais traukiniais su pertraukomis vis labiau tolome į Vokietijos vakarinę dalį. Tuo metu labai vargome, glaudėmės pas kaimo žmones“,– skaudžius šeimos istorijos puslapius prisiminė Irene. Ištekėjusi už užsieniečio, dėl vyro darbo 30 metų gyveno Londone, baigusi mokslus buvo vertėja, vertėjavo iš anglų į vokiečių kalbą. Tapusi našle ir jau užauginusi du vaikus ji vėl grįžo į Vokietiją. Berlyne gyvena 13 metų.

„Irene tėvas – nepaprastas žmogus, jis buvo labai principingas – atsisakė šaudyti žydus. Vadinasi, galėjo būti išvežtas, įkalintas ir net sušaudytas. Tai daug pasako apie E. Jonuttis moralę, dorovę“, – įsitikinusi Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė S. Vinciūnienė, pridurdama, kad tokios lemties žmonių gyvenimai yra svarbi miesto istorijos dalis.

„Kiekvienais metais sulaukiame svečių iš Vokietijos, kurie domisi, ieško praeities ženklų, savo šaknų. Dažniausiai atvažiuoja buvusių kraštiečių palikuonys, bet atvažiuoja ir patys kraštiečiai, kurie gimtinėje nebuvę daugiau kaip 70 metų. Toks domėjimasis istorija yra atgimstančios Priekulės ženklas“, – įsitikinusi S. Vinciūnienė.

Klaipėdos vokiečių bendrijos pirmininkas Klaus Peter Paul Grudzinskas, su kitais bendrijos nariais ir svečiais iš Berlyno, pasidžiaugė E. Josuttis gyvenimo istorijos išsaugojimu.„Sovietmečiu mes buvome rusinami, todėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mūsų tikslas buvo atkurti vokiečių tradicijas“, – kviesdamas visus rugsėjo 21 d. į draugijos 30-metį Klaipėdos koncertų salėje kalbėjo K. Grudzinskas.

• „Emil Josuttis Priekulės žandarmerijos vadas buvo nuo 1942 iki 1943 metų. Emilis gimė 1900 m.Vilkiškiuose, kuriuose ir užaugo. 1934 m. vedė Lydia Schapals (1913-2006) iš Šilutės. Jie susilaukė trijų vaikų: sūnaus Arved (1936) ir dviejų dukrų: Irene (1938) ir Brigitte (1942). Nuo 1930 m. Pagėgiuose dirbo Lietuvos pasienio policijoje, jodamas ant žirgo saugojo šalies sieną palei Nemuno krantus.
• 1937 m. E. Josuttis buvo perkeltas į Klaipėdos policijos padalinį. Po1939 m., kai valdė vokiečiai, jis patyrė didelį spaudimą tapti Nacių partijos nariu, bet nesutiko, priešinosi ir tvirtai laikėsi savo nuostatų, niekada neprisidėjo prie Nacių partijos.
• Kai E. Josuttis dirbo pakrančių policijoje, Gargžduose, 1941 m. birželį prasidėjo žydų žudymai, už kuriuos buvo atsakinga SS komanda iš Tilžės, taip pat buvo įsakyta prisidėti policininkams iš įvairių Klaipėdos padalinių, tarp jų ir E. Josuttis. Tačiau, nebijodamas pasekmių, jis atsisakė žudyti ir šaudyti. Neįtikėtina, bet jam nieko nenutiko, niekas jo už nepaklusnumą nenubaudė, visa tai liko paslaptyje, nieko nebuvo paminėta oficialiose ataskaitose.1942 m., jis buvo perkeltas į žandarmeriją Priekulėje. Čia, toliau nuo sukrečiančių įvykių Klaipėdoje, jis su šeima buvo labai laimingas. Gal tai likimo ironija, kad jo gyvenimas turėjo baigtis čia, Priekulėje, po lemtingo šūvio“, – ištrauka iš atminimo lentelės prie Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus, kurio pastate 1942-1943 m. buvo žandarmerija ir gyveno E. Josuttis šeima.

Vilija BUTKUVIENĖ