Prof. Liudas Mažylis seka Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų pėdsakais
Prof. Liudas Mažylis su Tarybos nare, renginio moderatore Rasa Petrauskiene, Jono Lankučio bibliotekos direktoriumi Juozu Gutausku ir pavaduotoja Diana Cipariene.
Pradėtas minėti nepriklausomos Lietuvos jubiliejus dabar siejamas pirmiausia su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslininko dr. Liudo Mažylio vardu. Pasiklausyti jo pasakojimų apie Vokietijoje surastą 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Tarybos 20-ies narių pasirašytą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo nutarimą susirenka daug žmonių. Praėjusią savaitę tokie susitikimai vyko Gargžduose ir Klaipėdoje.
Kas tas Liudas Mažylis?
Tautos didvyris, lietuviškasis Šerlokas Holmsas, žmogus-legenda? Tokie epitetai sklando plačiose erdvėse. Iš tiesų pabendravęs su profesoriumi kiekvienas pasakys, jog tai ramus, inteligentiškas ir kiek pedantiškas, idėjinis ir geraširdis žmogus. Jei kas domėtųsi jo biografija, galime pridurti: chemijos mokslų daktaras, vėliau apsigynęs tokį pat mokslinį laipsnį vadybos ir administravimo srityje. Po studijų yra dirbęs Kardiologijos institute, šešių išradimų bendraautorius. Stažavosi Kembridžo universitete. Atgimimo metais Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys, Kauno miesto tarybos deputatas, kurį laiką reiškėsi laikraščių leidyboje. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Apdovanotas Lietuvos pažangos premija ir ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
Kilmės šaknys veda giliau į mūsų tautinius klodus. Jo prosenelis iš motinos pusės Jonas Bliūdžius buvo knygnešys, senelis iš tėvo pusės – garsus tarpukario Lietuvos akušerijos sistemos kūrėjas Pranas Mažylis, kurio vardu pavadinti gimdymo namai Kaune.
Profesorius garsėja ir kaip įvairiapusis aistringas kolekcininkas. Prisipažįsta esąs nestandartinio mąstymo, nemėgsta namiruošos darbų, tai yra nesąs iš ūkiškų vyrų, tačiau asmeninė laimė jam labai svarbi. Visais reikalais dalijasi su žmona ir dukra. Joms pirmosioms ir pranešė apie surastą Vasario 16-osios Aktą ir paklausė dukters Liucijos, beje, politologės, patarimo tuojau pat apie visa tai informuoti Lietuvos ambasadą Berlyne.
Nepriklausomybės Akto preliudija
Viešėdamas Gargžduose profesorius pirmiausia pasigyrė, jog būtent šią dieną lygiai prieš septynis mėnesius jis autobusu iš Kauno išvyko į Berlyną, skatinamas nuojautos surasti svarbiausią mūsų valstybės dokumentą. Ruošėsi šiam žygiui ilgai ir kruopščiai: susirašinėjo su vokiečių archyvų darbuotojais ir susilaukė jų geranoriškų patarimų tokių raštų ieškoti būtent Vokietijos diplomatinės tarnybos archyvo bylose.
Prof. Liudas Mažylis klausytojams nuosekliai dėstė visą Lietuvos nepriklausomybės siekio istoriją. Jo žodžiais, tai vyko ne tik Vilniuje ir ne tik Signatarų namuose. Mūsų valstybės kūrimo procesas buvo ilgalaikis. Reikšmingi ano meto karo padariniai ir visuomenės įvykiai skatino tautinius jausmus. Jau 1917-ųjų liepą lietuvių veikėjai iškėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Tarp profesoriaus parodytų dokumentų – Jurgio Šaulio ranka anuomet surašytas reikalavimas Vokietijos kancleriui leisti sušaukti Lietuvos Tarybos konferenciją Vilniuje. Konferencija vyko rugsėjo 18–20 dienomis, ji slaptu balsavimu išrinko 20 delegatų sprendimams priimti. Tarybos deleguoti asmenys buvo iškilūs ir išsilavinę žmonės – teisininkai, kunigai, gydytojai, inžinieriai.
– Tokia būsimo Nepriklausomybės Akto preliudija, – teigia L. Mažylis. – Bet ano meto aplinkybėmis reikėjo reaguoti į okupacinės valdžios suvaržymus, nes vokiečiai atidžiai stebėjo lietuvius, ribojo Lietuvos Tarybos narių veiklą. Teko ieškoti kompromisų ir išeičių iš sudėtingiausių situacijų.
Profesorius ypač akcentavo pirmosios Stokholmo lietuvių konferencijos, kurioje dalyvavo lietuvių politinių centrų atstovai iš Rusijos, Šveicarijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių ir JAV, svarbą. Okupuotai Lietuvai čia atstovavo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgis Šaulys. Tad ir jo neabejotini nuopelnai, kad konferencija priėmė rezoliuciją, reikalaujančią, jog kariaujančios šalys pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe.
– Stokholmo konferencija svarbi ir tuo, kad buvo nuspręsta suteikti plačius įgaliojimus tai dvidešimčiai Lietuvos Tarybos narių, kurie po keturių mėnesių priėmė nutarimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos Taryba šia rezoliucija įgijo legitimumo teisę veikti ir ne tik Lietuvoje. Pradėtas formuoti būsimos nepriklausomos valstybės įvaizdis, ieškota paramos ir ryšių Švedijos valdžioje, – aiškino profesorius. – 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba Vilniuje priėmė nepriklausomybės deklaraciją, kuria atstatanti Lietuvos valstybę, tačiau teigiamais ryšiais susijusią su Vokietija. Apie tai informuota Vokietijos Reichstago kanceliarija.
– Taigi Vokietijos parlamentas žinojo apie nepriklausomą Lietuvą ir tai buvo vienas iš tarpinių dokumentų, kuris man patvirtino, jog Akto reikia ieškoti Vokietijoje, – trindamas rankas sako L. Mažylis.
Byla „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“
Koks jausmas apima išvydus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą? Šis klausimas profesoriui dažnas.
– Nuostabus jausmas, – atsako jis. – Pirmas įspūdis – estetinis. Puiku! Tekstas identiškas – to ir ieškojau. Buvau skaitęs signatarų atsiminimuose, jog surašyta dideliame lape. Iš tiesų taip. Juk kai kurie istorikai dar ir dabar negali pripažinti, jog tekstas rašytas ranka, nes jie įsivaizduoja tiktai mašinraštį. Identiškas Akto tekstas buvo paskelbtas viešai vokiečių kalba Berlyno laikraščiuose jau 1918 m. vasario 18 dieną. Žinia, vasario 16-ąją buvo pasirašyti mažiausiai trys Akto egzemplioriai. Vienas jų skirtas lietuvių tautai – šį paslėpė dr. Jonas Basanavičius, antras skirtas Vokietijai, trečias – Rusijai. Lietuviškas tekstas buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuvos Aidas“, kurio tiražą vokiečių okupacinė valdžia tuoj konfiskavo. Išliko tik nedaug egzempliorių. Dabar tai kolekcinė retenybė.
Profesoriaus aptiktas Vokietijai skirtas Lietuvos Tarybos nutarimas kurjerių paštu nugabentas į Berlyną. Vokietijos Reichstagas pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kaip jis išliko? Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos diplomatijos archyvas buvo patekęs į britų zoną, o pagerėjus santykiams tarp valstybių perduotas Vakarų Vokietijai. Šiuo metu yra Berlyne. Būtent profesoriui ir buvo pasiūlyta peržiūrėti suskaitmenintus dokumentus, esančius Vokietijos diplomatijos archyvo byloje „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“.
Vokietijos archyvuose – lobiai
Taip sako juose pasižvalgęs ir aptikęs svarbiausią mūsų valstybės dokumentą prof. L. Mažylis. Apskritai dokumentų visuma labai išbarstyta įvairiuose archyvuose ir bylose. Dabar reikia tikėtis surasti Lietuvos nepriklausomos valstybės pripažinimo dokumentų.
Gargžduose profesoriaus laukė, sakytume, lygiavertė auditorija. Klausytojai ne tik uoliai klausėsi, bet ir domėjosi kitais praėjusių laikų su Lietuva susijusiais įvykiais: dėl Molotovo-Ribentropo pakto, dėl Vasario 16-osios Akto originalo paieškų Rusijos archyvuose, kokia galimybė iš Vokietijos atgauti originalą, taip pat ir dėl verslo magnatų pažadėtos premijos už Akto originalo radybas ir pan. Profesorius paaiškino, jog diplomatijos archyvo byloje saugomą mums labai svarbų dokumentą vokiečiai interpretuoja kaip savo valstybės nacionalinį turtą ir tai yra tos šalies nuosavybė. Jis sutinka, jog tokių valstybės dokumentų originalų ieškoti reikia ir įdomu, tačiau šių dienų nuostatos nėra vienodos: vienokios Europos valstybėse, kitokios – Rusijoje. Kai nėra politinės valios, kaimyninės šalies archyvai geranoriškai mums neatsivers. Be to, svarbus dalykas – tokių paieškų finansavimas. Ką tai reiškia, profesorius savo kailiu yra patyręs.
– Patikėkite – tai juodas darbas, – atvirai sako L. Mažylis. – Kodėl pradėjau? Esu nestandartinis, mane skatina medžiotojo instinktas. Apie jokias premijas negalvojau – tai ne mano prigimtis. O ir verslininkų sąlygos, atlygis kažkas mistiška – surasti ir parvežti į Lietuvą originalą!? Apie jį beveik šimtmetis kaip nežinoma. 1928 metais minint Akto pasirašymo dešimtąsias metines visuose Kauno laikraščiuose buvo išspausdintas jo tekstas su signatarų parašais. Iš jų du jau buvo mirę, taip pat J. Basanavičius. Apie dublikato vietą nieko nežinome nuo 1940 metų sovietų okupacijos. Iki tol jis saugotas Prezidentūros archyve Kaune, paskui mįslingai dingo. Yra keletas versijų.
– Tad ieškokime, – ragina profesorius. – Esmė ne tik, kad jis valstybės gimimo dokumentas, bet tai liudijimas apie laisvę. Štai kas man buvo svarbiausia!
L. Mažylis yra naujo LRT televizijos laidų ciklo vedėjas – leidžiasi į istorinės tiesos paslaptis. Parodytos dvi laidos, susijusios su konferencijomis Stokholme ir Berne. Čia, pasak profesoriaus, atsiveria modernios valstybės kūrimosi detalės.
– Mano tyrimo objektas aiškiai nusistovėjęs, jis nesikeis per gyvenimą, – tvirtai atsako į klausimą „O kas toliau?“ ir dėsto, ko dar reikėtų ieškoti ir ką tikėtis rasti: Vytauto Didžiojo kapą, Napoleono lobį, įminti Dariaus ir Girėno žūties paslaptį. Užvaldė mokslininko smalsumas ir medžiotojo aistra…
Profesoriui buvo svarbu susipažinti su Česlovu Tarvydu, signataro Jurgio Šaulio, kurio, jo tvirtinimu, ranka surašyti daugelis Lietuvos Tarybos nutarimų, rezoliucijų tekstai, sūnėnu. Be abejo, mokslininkui bus naudingi Tarvydų šeimoje laikomi signataro dienoraščiai.
Profesorius L. Mažylis – įdomi asmenybė, kelianti visapusišką pagarbą ir pasitikėjimą. Jam, aistringam kolekcininkui, „Kranto“ pagrindinės mokyklos direktorius Egidijus Žiedas padovanojo paties sukauptą prieš šimtą metų leistų lietuviškų knygelių rinkinį.
