Rajono tautodailininkų parodoje – raginimas perduoti tradiciją
Gargždų krašto muziejus parodos „Tatā pariejau“ dalyvius pagerbė padėkos raštais. Iš dešinės: P. Normantas, skuodiškė B. Šeputienė, S. Kausteklienė, A. ir V. Ridikai, R. Riaukė, A. Jankeliūnienė, P. Balsys ir Kalėdų laukimo nuotaiką kurstęs etnografinis trio „Dainužė“ – Irena Barbšienė (pirma iš kairės), Lolita Gabšiene ir Margarita Kiudytė-Čarienė.
„Tatā pariejau“ pavadinta tradicinė rajono tautodailės darbų paroda Gargždų krašto muziejuje praėjusį penktadienį pakvietė stabtelėti ir trumpam pamiršti artėjančių švenčių bruzdesį. Nuo pat muziejaus įkūrimo prigijęs renginys padeda pažinti mūsų krašto kūrėjus, tęsiančius senųjų amatų tradicijas. Siekdama skatinti tautodailininkų aktyvumą, kūrybiškumą, meistriškumą ir juos pagerbti, prieš ketverius metus Klaipėdos rajono savivaldybės įsteigė Vytauto Majoro vardo tautodailininko premiją, kurios laureatu šiemet tapo medžio drožėjas Algirdas Ridikas.
Gali atsiskleisti kiekvienas
Parodoje „Tatā pariejau“ eksponuojami tekstilininkių Ritos Riaukės, Valentinos Kaubrienės, Stasės Kausteklienės, Vilijos Ridikienės, Birutės Dambrauskienės, audėjų Audronės ir Algimanto Macijauskų, grafikės Joanos Lukienės, keraminkės Beatos Vaitelienės, drožėjo, tapytojo Valentino Dilgino, medžio drožėjų Algirdo Ridiko, Petro Balsio, juvelyrės Sigitos Smaižienės, juvelyro ir kalvio Petro Normanto, pynėjo Aliaus Jankeliūno darbai. Svečio teisėmis parodoje pakviesta dalyvauti ir skuodiškė tautodailininkė Birutė Šeputienė, rišanti sodus ir pinanti juostas. Atėjusieji į parodos atidarymą ne tik mėgavosi tautiniais raštais, spalvomis, formomis, bet patyrė ir liaudies dainos galią. Kasdienis nerimas ir nuovargis kaip mat išsisklaidė, kai etnografinis trio „Dainužė“ dainų siūlais ėmė sieti tuos, kurie jau išėjo, su tais, kuriems liaudies tradicijos ir menas XXI amžiuje – savastis ir gyvenimo būdas.
Parodos kuratorė, menotyrininkė Regina Šiurytė-Šimulienė pastebėjo, kad liaudies menas, tautodailė mums labiausiai asocijuojasi su tekstile, su tuo, kas arčiausiai žmonių, dažniausiai matoma. Apibūdinusi visų parodos dalyvių darbus ji paragino pačius tautodailininkus labiau pristatyti savo amatą, rengti daugiau edukacijų: „Neužtenka kurti vien sau, parduoti ir iš to gyventi, jei pavyksta. Dalyvavimo bendruomenėje irgi reikia, nes jei nebus perduodama kitiems bendruomenės nariams, tradicija yra pasmerkta užgesti ir išeiti su tais žmonėmis.“
Sodai – gyvenimo harmonijai
Skuodiškė tautodailininkė B. Šeputienė, pinanti margaspalves juostas, neseniai susižavėjo ir šiaudiniais sodais. Jie buvo rišami visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai Aukštaitijoje, o vadinti liktoriumi, voru, dangumi, rojumi. Dabar kai kuriuose namuose šiaudinis sodas – interjero detalė, puošybos elementas, tačiau iš tiesų jis turi sakralią reikšmę. Ne veltui sodai kabinti virš kūdikio lopšio, vestuvinio stalo, jais puošti namai ruošiantis Kūčioms ir Velykoms, kad namuose ir santykiuose su pasauliu, savimi vyrautų darna.
Parodos viešnią B. Šeputienę, kurios visi šiaudiniai sodai netilpo į vieną iš kuklių muziejaus erdvių, susirinkusieji apibėrė klausimais apie kūrybą. Ypatingos kantrybės, kruopštumo reikalaujantis šiaudinių sodų kūrimas tautodailininkei tapo mielas prieš trejus metus. 26 metus buhaltere, vėliau Skuodo autobusų stoties dispečere dirbusi moteris juokavo, jog dabar irgi skaičiuoja, tik… šiaudelius. Kad turėtų iš ko daryti sodus, B. Šeputienė pati pasisėja kvietrugių ar rugių, pati juos paruošia, t. y. nukerta, išdžiovina, susikarpo. Paklausta, kuris į Gargždus atvežtas jos sodas sudėtingiausias, tautodailininkė nusijuokė: „Nėra man jokio sudėtingumo. Darai, ir viskas. Namuose turiu sodą, kuriam sunaudojau 1,5 tūkst. šiaudelių. Jis būtų iki žemės.“
Dvi šventės – drožyba ir žvejyba
Su Vytauto Majoro vardo tautodailininko premijos šių metų laureatu A. Ridiku šį kartą kalbėjome ne tik apie jo medžio drožinius, daugelyje kurių vaizduojami miškas, žvėrys, paukščiai, bet ir apie žuvis. Mat pernai Gargždų krašto muziejuje surengęs parodą „Dialogas su medžiu“ Algirdas prisipažino, kad jo gyvenime yra dvi šventės – drožyba ir žvejyba. Anąkart vieną salės sieną puošė tinklas, o jame – tautodailininko išdrožinėtos ir, beje, pagautos žuvys. „Žvejoti pamėgau jaunas. Pirmasis laimikis buvo karosai pas močiutę kaime kūdroje. Vėliau išplaukiau į marias, jūrą… Labai patiko prie pylos Gargžduose“, – pasakojo A. Ridikas, mėgstantis žuvimis pavaišinti gimines ir draugus. Nors neatsispyrė pagundai ir kartą žvejoti susiruošė į Norvegiją, vis dėlto didžiausią laimikį – beveik 12 kilogramų lydeką – Algirdas pagavo Nemune ties Rusne.
Žmona Vilija sako, kad atsipalaiduoti nuo drožybos vyrui yra būtinybė, todėl dėl žvejybos niekada nepriekaištauja. Atvirkščiai, ragina pailsėti, nes medžio drožyba – ir fiziškai nelengvas darbas.
Paklaustas, gal ką tik gautą 1000 eurų premiją panaudos naujiems žvejybos įrankiams, Algirdas patikino, kad tikrai ne. „Ši premija man labai svarbi. Mūsų krašte tai vienintelis toks įvertinimas. Bet premija – ir žmonos nuopelnas. Ji – mano įkvėpėja. Pats tikrai nebūčiau premijos siekęs, nes jaučiausi nevertas. Žmona vis skatino“, – prisipažino A. Ridikas. Kaip manote, kokie artimiausi medžio drožėjo kūrybiniai planai? „Koncentruojuosi į vieną darbą. Kursiu žvejybos tematika, kad ir žvejys būtų paveiksle, ir žuvis užkibusi“, – nusišypsojo žvejys ir menininkas.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
