Rengia parodą, skirtą rašytojui Petrui Dirgėlai
Pokalbio Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje dalyvės (iš dešinės): Kauno Maironio literatūros muziejaus Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė, Vaikų literatūros skyriaus muziejininkė Vilma Petrikienė, bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Marytė Jacikienė ir buvusi Petro Dirgėlos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Donata Leketienė.
Šiemet jam būtų sukakę septyniasdešimt, bet jau dveji metai praėjo nuo rašytojo mirties. Pasiilgstame jo kūrybinių minčių, atvirų bei griežtų vertinimų, bekompromisinės laikysenos. Po mirties išleistą pokalbių knygą „Apie Karalystę“ perskaitėme, aptarinėjame ir dar ilgai mąstysime, kaip rašytojas atsiskleidžia tuose pokalbiuose.
Buvo keletas Petro Dirgėlos atminčiai skirtų literatūrinių susitikimų. O dėl sumanymų ir pasiūlymų mūsų rajone įamžinti mūsų žymiojo kraštiečio atminimą abejonės, deja, neišsisklaido…
Maironio literatūrinis muziejus Kaune pradėjo rinkti medžiagą platesnei parodai apie Petro Dirgėlos gyvenimą ir kūrybinę veiklą. Praėjusią savaitę Gargžduose, Švėkšnoje ir Klaipėdoje tuo tikslu lankėsi muziejaus Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė su grupe muziejaus darbuotojų. Užrašomi rašytojo gimtojo krašto žmonių bei jį pažinojusių ir su juo artimai bendravusių asmenų prisiminimai ir pasakojimai. Nufotografuoti objektai, susiję su rašytojo gimtine, mokymosi vietomis, kūrybinės veiklos pradžia. Gaila, kad rašytojo gimtasis vienkiemis Žvaginiuose sovietmečiu sunaikintas vykdant melioracijos darbus, o antraisiais jo namais tapusioje sodyboje Endriejave jau kiti šeimininkai, nors būta minčių ją paversti Gargždų krašto muziejaus filialu.
– Kaupti Dirgėlos rinkinį nėra paprasta, – dalinosi sumanymais apie būsimą parodą V. Markauskienė. – Tai unikali ir sudėtinga asmenybė, išskirtinio talento prozininkas, žmogus, turintis absoliutų genijaus sindromą. Kuo daugiau gilinuosi, tuo įdomesnių dalykų aptinku. Be to, daug kam buvo neparankus, ilgainiui jis gali būti užmirštas. Todėl skubu surinkti kuo daugiau įvairių prisiminimų, laiškų, nuotraukų, rankraščių, kokių nors daiktelių ir panašiai.
Kaip esame rašę, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje būsimasis rašytojas vasaromis praktikavosi mūsų „Bangos“ redakcijoje, taigi savo knygų dedikacijose visada yra pažymėjęs, jog mūsų žurnalistai palydėjo jo pirmuosius literatūrinius žingsnius. Tokie užrašai, berods, tai ir viskas, kas yra išlikę.
Muziejininkai nusistebėjo neradę jokių ženklų apie kraštietį rašytoją, kuriam suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas, „Minijos“ progimnazijoje, kuri, vidurinei mokyklai iš Laugalių persikeliant į naujas patalpas, iš esmės perėmė šios mokyklos istoriją ir muziejaus eksponatus.
Laiškuose buvusiai mokytojai Donatai Leketienei rašytojas atvirai pasidalino savo požiūriu į sovietmečio valdymo sistemą, valdžios ir visuomenės moralę, sąžinės devalvaciją, jos šeimos patarimų kreipėsi „Vagos“ leidyklos užsakymu ėmęsis rašyti istorinę apybraižą „Minijos žemė“. Savo kraštiečius ypač palaikė ir skatino patriotines nuostatas Sąjūdžio metais.
D. Leketienė tuos laiškus perdavė literatūros archyvui. Beje, laiškų ištraukos spausdintos „Bangoje“.
Kita ekspedicijos dalis – Vilnius, muziejininkai kalbėsis su rašytojo žmona Dalia ir sūnumis.
Grįždami svečiai buvo svetingai priimti Endriejave, nufotografavo buvusį Dirgėlų namą ir gatvelę, kur rašytojas kūrė paskutiniaisiais metais slaugydamas savo mamą.
