Savanorystė padedant Ukrainai sustiprino laisvės suvokimą

Savanorystė – tai savo noru pasirinkta neatlygintina veikla, naudinga visuomenei. Daugelis renkasi šią pagalbos formą kaip labiausiai priimtiną, kai ne tik finansiškai, tačiau ir fiziškai gali kažkam būti naudingas. Ilgametę savanorystės patirtį sukaupusi, o pastaruoju metu ir nuolat besisukanti Paramos centro Ukrainai darbų verpete, laikinai einanti Gargždų atviro jaunimo centro direktorės pareigas Deimantė VENCKUTĖ teigia, jog savanorystė davė stiprybės ir suvokimo, kad reikia vertinti, ką turime čia ir dabar, kad laisvė nėra duotybė ir ją reikia ginti, saugoti ir globoti.

Gera jaustis naudingai
– Kaip sekasi įtraukti kitus žmones į tokį kilnų tikslą – savanorystę?
– Turbūt daugiau nei 10 metų esu savanorė. Manau, asmeninė patirtis man padeda suburti ir kitus šiai prasmingai veiklai. Dabar įvairaus amžiaus žmonės renkasi savanoriauti būtent Paramos centre Ukrainai: juk rūpi ir kitų žmonių likimai, yra baisu, ką agresyvi Rusija išdarinėja Ukrainoje. Man atrodo, kad savanorystė yra tas dalykas, kuris net gydo. Tad sugebant pateikti tikslą, kodėl savanoriaujame, kodėl gerus darbus darome neatlygintinai, būna lengva suburti žmones, nes visi nori daryti gera.
– Kodėl Jūs pasiryžote tiek daug prisidėti koordinuojant paramą Ukrainai?
– Iš tikro dažnai juokauju, kad turbūt turiu slaptą talentą atsidurti vietoje ir laiku. Aš pati dirbu vadovaujamą darbą, turbūt todėl tas koordinavimas ir įtraukia. Gargždų atvirame jaunimo centre priimame savanorius ir gavau prašymą koordinuoti savanorišką veiklą, susijusią su parama Ukrainai. To nesiekiau specialiai, viskas susiklostė natūraliai. Juk pati savanoriškais pagrindais nusprendžiau, kad man tai rūpi ir noriu prisidėti. Įtraukianti veikla padeda neskaityti tiek daug karo naujienų, nesigąsdinti. Žymiai geriau jaustis naudingai ir tuo pačiu gerai jausti, kai galima savo laisvalaikį kažkuo prasmingu užimti.

Paramos vis dar reikia
– Kaip, Jūsų manymu, kinta gaunamos paramos turinys, kaip atėję į Paramos centrą reaguoja patys karo pabėgėliai?
– Turime skaudžią realybę, nes žmonės pavargo nuo karo, šiuo metu paramos mes išvis beveik nebegauname. Man atrodo, toks procesas vyksta Lietuvos mastu, kai žmonės pavargo aukoti, pavargo nuo karo situacijos. Gauname vis mažiau paramos rūbais, tačiau jau ir nebepriimame, nes tikrai kol kas turime pakankamai. Labiau trūksta higienos, buities, medikamentinių priemonių. Klaipėdos rajono savivaldybė yra skyrusi finansinės paramos. Turime poziciją, kad kuo galime, tuo prisidedame. Džiaugiamės, juk kiek daug žmonės prieš tai prisidėjo!
Karo pabėgėliai reaguoja į mus pozityviai, kartais net ir laisvalaikį praleidžiame kartu. Aišku, pirmą kartą jie ateina visiškai išsigandę ir sutrikę. Dabar jau turime ir ukrainiečių savanorių, kurie iš pradžių atėjo tik rūbų pasiimti, o dabar patys išdavinėja tuos daiktus, padeda susitvarkyti.
Manau, visi suprantame, jog jie emociškai jaučiasi labai prastai. Žinoma, būna visokių nuotaikų, bet stengiamės juos palaikyti, sukurti teigiamą atmosferą, kad jie jaustųsi oriai.

Ukrainiečiai įsilieja į bendruomenę
– Kas yra prasmingiausia bendraujant su karą patyrusiais žmonėmis, o kas sunkiausia?
– Man sunkiausia yra tai, kad aš nemoku nei ukrainiečių, nei rusų kalbos. Pastaruoju metu pramokau pagrindinius kelis žodžius, o bendraujame dažnai per vertėją, telefono pagalba, tai užtrunka šiek tiek laiko. Tad yra sunku juos pakviesti į tokį gilesnį pokalbį, sunku padiskutuoti, girdėti jų istorijas, realybę ir suprasti, kaip gerai mes čia visi gyvename. Žmonės ir apšaudytais automobiliais atvažiuoja, matai, kad stiklai yra apklijuoti plėvelėmis, norisi kažkuo prisidėti, tačiau jautiesi toks bejėgis, silpnas, nes nieko negali padaryti. Iš pačių pabėgėlių iš pradžių jaučiasi aštresnė reakcija, būna labiau išsigandę, po to, kai jau atsipalaiduoja, tai tikrai savanoriams dėkoja, visi yra buvę pakviesti kokius 10 kartų kavos, arbatos ir net barščių. Vėliau pabėgėliai net atsineša pyragų, kartu šventes, gimtadienius mini. Man labai smagu matyti, kaip ukrainiečiai įsilieja į Klaipėdos rajono bendruomenę, jie patys ne tik prašo, bet ir siūlo pagalbos, mokosi lietuvių kalbos. Ukrainiečiai, kurie čia yra ilgiau, jau sveikinasi lietuviškai ir bando mus suprasti.

Vyksta natūrali rotacija
– Nuolat padėti žmonėms, kuriuos palietė karas, yra iššūkis. Tai veikia ir emocijas. Ar tai palietė Jūsų asmeninį gyvenimą?
– Nuovargio tikrai buvo, kai karas prasidėjo, pusantro mėnesio dirbau ir savanoriavau visiškai be laisvos dienos, savaitgaliais, vakarais, neskaičiuodama savo laiko. Tikrai pavargau, bet, manau, yra natūralu kažką darant jausti nuovargį, užtat džiaugiuosi, kad pavyko suburti didelę komandą.
Turim nemažai koordinatorių, jau bene 10–15 žmonių su grafiku, kurie keičiasi pamainomis. Žinoma, savanoriai, kurie pradžioje dirbo, dabar atvažiuoja rečiau, bet yra naujų. Jau yra kas ir mane pakeičia, tai yra labai sveika ir natūrali rotacija. Pačiai tai buvo iššūkis, bet smagu su juo tvarkytis. Užklupdavo jautrios emocijos, tačiau tai man tikrai davė stiprybės ir suvokimo, kad reikia vertinti, ką turime čia ir dabar, kad laisvė nėra duotybė ir ją reikia ginti, saugoti ir globoti.
– Kaip tvarkotės su per dieną susikaupusia įtampa?
– Dirbu socialinį darbą, tai ir yra mūsų kasdienybė – susidurti su įtampa ir sunkiomis situacijomis.
Aš labai mėgstu leisti laiką lauke. Turiu šunį, einu su juo pasivaikščioti, taip pat, kai tik turiu galimybę, padedu telefoną, socialinius tinklus į šalį, kuo toliau nuo savęs. Tiesiog noriu pasimėgauti savimi akimirkoje ir kad niekas manęs neblaškytų. Žinoma, labai atsigauti padėjo atostogos, trumpas pabėgimas nuo visko, bet tuo pačiu poilsis sustiprina mintis grįžti prie savųjų tikslų daryti gera.

Kalbėjosi Akvilė VALSKYTĖ
Jaunimo savanoriškos tarnybos narė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos gimnazistė