Savo šalyje gerbkime vieni kitus
Turbūt nėra žmogaus, žiūrinčio televizorių, kuris neturėtų nuomonės apie „rusų įtaką“ valstybės gerovei. Ir šioje vietoje kertasi „analitiniai portalai“ iš netolimo Karaliaučiaus, šaukdami „Lietuva neturi ateities“ su tokiais pat lietuviais „analitikais“, kurie filme apie pulkininką Isajevą mato, kad „rusai puola“.
Svarbiausia, kad nuo informacinio karo kenčia vaikai. Vieni grįžta namo iš lauko, nenorėdami žaisti su šiais „litovcais“, kiti varo „ruskius“ iš kiemo. O jei prisiminti „švelnų“ kai kurių konservatorių politikų spaudimą vaikams, pasakojant apie kovo 11 d. įvykius, darosi liūdna, nes į visuomenės sukiršinimą įtraukiami net vaikai.
Nors ir užaugau rusiškai kalbančioje (beje, literatūrine rusų kalba) bei rašančioje šeimoje, niekada neužmiršiu tėvų džiaugsmo, kad laimėjo Laisvė Lietuvoje. Ir prie pono Uljanovo skulptūros niekada nenešiau gėlių, kuo labai išsiskyriau iš kitų vaikų savo darželio grupėje. Taip, gegužės 9 d. visada ėjome su močiute prie Skulptūrų parko memorialo – tarp lietuvių, rusų, ukrainiečių ir baltarusių, žuvusių kovoje su fašistais, užrašyta ir mano močiutės mergautinė pavardė – jos brolio, kuris taip ir negrįžo namo po karo.
Nepaisant gimtosios rusų kalbos, aš myliu savo Gimtinę Lietuvą: jos ilgą kovą Nepriklausomybės link, jos istoriją ir kultūrą. Aš noriu, kad ir mano gimtasis jūrinių vėjų miestas Klaipėda klestėtų ir augtų, žaliuotų ir darniai judėtų. Bet tai nereiškia, kad aš neskaitysiu Nabokovo ir Bunino romanų, filosofinių Rozanovo ir Solovjovo traktatų, nesižavėsiu Sankt-Peterburgo architektūra ir nesiklausysiu „Akvariumo“ bei Andrejaus Makarevičiaus kartu su P. Čaikovskio klasika.
Bet aš taip pat nenoriu girdėti, kai mano vaikui su manim kalbant rusiškai, jo bendraamžis prieina ir sako: „Kalbėk lietuviškai – čia tau ne Rusija.“ Taip pat kaip mane tiesiog purto, kai žmonės, išgyvenę Klaipėdoje dvidešimt metų, nesugeba parduotuvėje duonos su sviestu nusipirkti – „tingi“ kalbėti lietuviškai.
Dabar nėra atspalvių. Tu arba „rusas“, arba „geras“. Kartais norisi priminti, kad rusas tai nėra liga, o žmogus, kalbantis Puškino kalba, nebūtinai turi palaikyti tironišką Putino politiką. Taip, man turbūt sunkiausia yra, kalbant rusiškai, nepalaikyti Rusijos, ir nebūnant „grynakrauje“ būti Lietuvos patriote. Tačiau mes esam. Ir tikrai mylim Lietuvą. Didžiąją Lietuvą – Lietuvą su didele širdimi.
Ana TIMONINA
