Šeimos gynimo maršo dalyviai: išklausykite ir mus
Tarptautinės šeimos dienos proga gegužės 15-ąją iš visos Lietuvos į Vingio parką pavakare susirinko Šeimos gynimo maršo dalyviai. Skaičiuojama, kad galėjo pasiekti maždaug 3 000 automobilių kolona. 18 val. prasidėjo renginys. Parke besiburiantys žmonės nešėsi Lietuvos trispalves ir istorines vėliavas, dėvėjo tautinę atributiką. Nuo renginiui skirtos scenos skambėjo muzika, skanduota „Lietuva, Lietuva“. Renginio dalyviai sugiedojo valstybės himną.
Šeimos gynimo maršo Klaipėdos koloną ant Kretingos plento tilto pasitiko žmonės su tautine atributika.
Renginio pradžioje į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kuris iš anksto įrašytame vaizdo įraše pasveikino Lietuvos žmones su Tarptautine šeimos diena. Prezidentas pabrėžė, kad valstybė privalo teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, gerbdama jų teisę gauti informaciją apie partnerio sveikatos būklę, teisę į paveldėjimą, kitus svarbius klausimus. „Tačiau tai turi būti daroma laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu“, – teigė G. Nausėda. Jo teigimu, valdžia privalo girdėti piliečių nuomonę. Prezidento kalba buvo palydėta susirinkusiųjų plojimais ir šūksniais.
Akcijos dalyviai siekė išreikšti protestą prieš Stambulo konvenciją ir kitas iniciatyvas, jų teigimu, nukreiptas prieš tradicinę šeimą. Renginyje iš scenos skambėjo raginimai atvykti prie Seimo, kai bus svarstomas Partnerystės įstatymas, kalbėtojai kritiškai atsiliepė apie dabartinės valdančiosios koalicijos kai kuriuos sprendimus, pasisakė prieš partinius sąrašus rinkimuose į parlamentą ir t. t. Renginyje kalbėjęs kunigas Robertas Grigas Didįjį šeimos gynimo maršą lygino su Nepriklausomybės kovomis.
Tą pačią dieną sostinėje buvo surengtos kelios akcijos, nukreiptos prieš šį maršą. Maždaug 10 mitinguotojų su vaivorykštės vėliavom bandė įeit į Vingio parką, bet policija jų neįleido.
Policijos teigimu, iš Klaipėdos šeštadienį į Didįjį šeimos gynimo maršą važiavo apie 200 automobilių, Plungės – 75, Gargždų – 50, Kretingos – 72, Palangos – 15, o iš Skuodo – 7. Klaipėdos policijos atstovė spaudai Andromeda Grauslienė informavo, kad susirinkę žmonės buvo drausmingi, nusiteikę taikiai. Teigiama, kad asmenys laikėsi atstumo, vykdė pareigūnų reikalavimus. Automobilių kolonai judant per visą Lietuvą buvo užfiksuoti trys eismo įvykiai. Vienas iš jų ryte įvyko netoli Vėžaičių, o du – prie Kauno.
Skelbiama, kad į renginį Vingio parke susirinko apie 10 000 žmonių, tačiau feisbuke kai kurie dalyviai rašo, kad buvo keliasdešimt tūkstančių.
„Banga“ pasiteiravo keleto dalyvių iš mūsų rajono nuomonės apie Didįjį šeimos gynimo maršą, jame vyravusias nuotaikas ir išsakytas mintis.
Nuotraukos pašnekovų ir „Bangos“ archyvo
Pasikeitę prioritetai: nebedrįstame deklaruoti savo tradicinių pažiūrų
UAB „Ekoakademija“ direktorė, Asociacijos Gargždų miesto vietos veiklos grupė pirmininkė, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė, dr. Loreta PIAULOKAITĖ-MOTUZIENĖ:
– Šeimos dienos proga gegužės 15 d. nuvilnijo Didysis šeimos gynimo maršas ir daug kam kilo klausimas, nuo ko tas šeimas reikia ginti? Klausimai: ar tinkami organizatoriai, logotipai, dainos – yra ne tie klausimai. Buvo tik vienas klausimas – ar man patinka, kad bus reguliuojamas mano gyvenimas pagal kažkieno sukurtas taisykles, kurios neatitinka mano vertybinio supratimo. Gal pavadinimas neatspindi visko, kas buvo išsakyta, nes susirinko žmonės, kuriems nepatinka gyventi valstybėje, kurioje išrinktieji negirdi ir nemato tautos, kurioje žiniasklaida skleidžia vienpusišką propagandą, o televizinis „elitas“ diktuoja tai, už ką jiems sumokėta. Tai arogantiškas valdančiųjų partijų elgesys, eilinių Lietuvos piliečių nuomonės ignoravimas, primetant jiems savo valią, nenoras su jais kalbėtis ir klausytis, pakėlė žmones imti iniciatyvą į savo rankas ir pareikšti valdžiai, kas jų netenkina.
Šios kadencijos Seimas jausdamas, kad 4 metai labai greitai prabėgs, su polėkiu ėmėsi keistų įstatymų projektų, net nesivargindami diskutuoti su visuomene. Dabartinis partnerystės įstatymo projektas sudėliotas taip, kad negali būti įteisintas nekeičiant Konstitucijos. Daug metų niekaip nesugebam įteisinti visų kanapių dalių perdirbimo įstatymo, tačiau agresyviai stumiamas narkotinių medžiagų dekriminalizavimo projektas, kuris tik padidins priklausomybės centrų klientų skaičių. Paskutinis lašas, kuris padėjo man apsispręsti dėl dalyvavimo marše, – ekonomikos gaivinimo plano abejotinas skaidrumas, kai ministrai iš pradžių slepia, po to mėtosi ir negeba tiesiai atsakyti į elementarius klausimus, kaip ir kur bus panaudoti daugiau nei 2 milijardai. Juk tai mūsų visų per mokesčius sunešti pinigai, kurių išskirstymas negali mesti nė mažiausio šešėlio.
Pažįstu daug puikių žmonių, tradicinių ir netradicinių orientacijų ar pažiūrų, skirtingų religijų, tautybių ir net odos spalvos. Juos vertinu tik pagal tai, kokia jų moralė ir elgesys. Visose pusėse yra ir gerų, ir piktų žmonių, sveikuolių ir priklausomų. Su vienais bendrauti įdomu ir malonu, kitus tiesiog ignoruoju, bet pasitaiko atvejų, kad prireikus tenka ištiesti pagalbos ranką ir nemėgstamam žmogui. Kiekvienas iš jų turi vietą mano širdyje ir mintyse. Tačiau centrinė valdžia šiandien padarė viską, kad lietuviai skiltų į priešingas stovyklas ir vieni kitų nekęstų. Daug žmonių saugodami savo reputaciją net nedrįsta deklaruoti savo tradicinių pažiūrų, nes prioritetai kažkaip ėmė ir pasikeitė: tradicinė šeima tapo ideologija, nuo kurios reikia atsiriboti. Šeimos dieną Vyriausybė neišplatino jokio sveikinimo, betgi kitą dieną pakvietė laikytis tolerancijos ir kovoti prieš homofobiją. Laisvės frakcija padovanojo Vilniui spalvotą suolelį ir feisbuke paskelbė: „daug pykčio, pagiežos ir… tamsos. Tačiau jie šviečia. Laiko, paremia, stumia į priekį. Sako: „Eik – kaukis, daužykis, atstovėk.“ Juk to ir atėjom.“
Kodėl mes turim daužytis ir kautis? Ar negalim kalbėtis, sugyventi ir draugauti? Ar ne Seimas taip kursto neapykantą ir po to stebisi, kodėl žmonės vienijasi ir kyla protestuoti? Tendencinga, kad Šeimos maršo dalyviai nepriklausomo transliuotojo, „elitinės“ žiniasklaidos ir valdančiosios Seimo daugumos ruporų išvadinti antivakseriais, fašistais, homofobais, prasigėrusiais visokio plauko atsilikėliais ir viešai pasmerkti, nes gerbtini tik lojalūs ir paklusnūs? Net viešai išsityčiota iš maršą pasveikinusio LR prezidento, kalbėjusių dvasininkų, profesorių. Visur ir visada iš mūsų reikalaujama tolerancijos, o kur tolerancija mums? O kur pagarba Konstitucijai? O kur paprastas eilinis žmogiškumas? Ar mūsų keleriems metams išrinkta valdžia pamiršo, kad turi rodyti gerą pavyzdį, vienyti ir vesti tautą?
Nors Vingio parke provokatorių netrūko, įvyko taikus renginys. Didžiulį darbą padarė Lietuvos policija. Daug metų nebuvo tokio masto visuomenės įsitraukimo jokiu vidaus politikos klausimu. Po renginio likęs tvarkingas parkas tik įrodo dalyvių sąmoningumą. O vis dėlto keista, kad tokį krikščioniškas vertybes propaguojantį renginį organizavo ne valdžioje esantys konservatoriai-krikščionys demokratai. Negi taip apsimoka skaldyti ir valdyti?
Palaikėme ne organizatorius, o išreiškėme pilietinę poziciją
Gargždų krašto muziejaus muziejininkas-istorikas Marius MOCKUS:
– Į Šeimos gynimo mitingą Vilniuje su žmona ir vaikais išvykome iš Klaipėdos, tad teko keltis anksti ryte. Prieš vykdami nesitikėjome tokios dalyvių gausos, įvairių dvejonių kėlė neigiama informacija apie būsimą renginį žiniasklaidoje. Tačiau nuvykę į Klaipėdą pamatėme visai kitokį vaizdą: žmonės nusiteikę pozityviai, jautėsi neapsakomas vienybės jausmas. Sutikome nemažai pažįstamų, tad dvejonės ėmė sklaidytis. Kolonai judant Vilniaus link nebuvo nė vieno viaduko, ant kurio nepasitiktų žmonės su vėliavomis, tautiniais kostiumais, tad visa kelionė, nors ilga ir varginanti, tačiau toks žmonių susitelkimas kėlė neapsakomas emocijas. Vykdami stebėjome tiesioginę transliaciją, klausėmės organizatorių vidinių pokalbių, per kuriuos pranešdavo apie sugedusias transporto priemones, iškart buvo siunčiama pagalba. Tad turint omenyje mitingo mastą organizatoriai išties susitvarkė stebėtinai sklandžiai.
Kadangi buvome su vaikais, tad visų renginio pasisakymų natūralu negalėjome atidžiai klausytis. Didelį įspūdį paliko prof. Rasos Čepaitienės, kunigo Roberto Grigo, prezidento Gitano Nausėdos pasisakymai, buvo ir radikalesnių kalbėtojų, kurių išsakytoms mintims nebūtumėm linkę pritarti. Lygiai taip pat ir minioje matėsi įvairių, kartais prieštaringai vertinamų asmenų. Renginio pradžioje šiokį tokį nerimą kėlė LGBT+ palaikančių asmenų, atvykusių į mitingą, neadekvatus ir neprognozuojamas elgesys, kartais peraugantis į chuliganizmą. Tačiau viso renginio metu saugumo jausmą užtikrino profesionalus Lietuvos policijos darbas. Pasinaudodami proga tikrai nuoširdžiai norėtumėm padėkoti mitinge dirbusiems pareigūnams.
Jei panašus renginys vyktų ir ateityje, tai tikrai nedvejodami vyktumėm vėl, nes nė vienas iš anksto žiniasklaidos prognozuotas nesusipratimas, kėlęs nerimą, nepasitvirtino, o į mitingą vykome ne renginio organizatorių palaikyti, bet išreikšti savo pilietinę poziciją.
Žodžiais kalbama apie laisvę, o iš tikrųjų stiprėja nelaisvė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Gargždų miesto garbės pilietis, filosofas Alvydas JOKUBAITIS, atsakydamas į „Bangos“ klausimus apie Šeimos gynimo maršo reiškinį, teigė, kad „kol kas dar neatsirado į naują politinę tikrovę išvesti galinčių žodžių“.
– Jūs stebėjote Šeimos gynimo maršą Vingio parke. Kokios nuotaikos vyravo renginyje – viešojoje erdvėje pasipylė daug prieštaringos informacijos: vieni džiaugiasi, kad tai buvęs prasmingas ir ramus susibūrimas, kiti akcentuoja, jog buvę daug girtų ir agresyvių asmenų, treti sako, kad kažkas tyčia provokavo ir kt. Koks Jūsų įspūdis, kaip tas renginys atrodė stebėtojo akimis?
– Man atrodo, kai kam dėl ideologinės indoktrinacijos net žalios Vingio parko pušys pradėjo atrodyti girtos ir agresyvios. Iš tikrųjų negėrę, bet girti yra Vilniaus politikai. Jie negirdi žmonių iš Agluonėnų, Kvietinių ar Plikių. Gąsdina jų atitrūkimas nuo paprastų žmonių vargų ir rūpesčių. Politikams naudinga visuomenę suskaldyti į individus, nes šie pasidaro nepajėgūs bendram veiksmui. Kai kiekvienas užsidaręs savo kiaute, svetimas kitų žmonių likimui, nepastebi šalia esančių bendrapiliečių ir galvoja „aš geriau nesikišiu į politiką“, politikai ateina į jų namus aplinkiniais keliais. Jie atbukina jų valią, tyliai juos pajungia, sekina ir gniuždo dvasiškai. Atsiranda švelnus despotizmas. Žodžiais kalbama apie laisvę, o iš tikrųjų stiprėja nelaisvė. Kalbama apie neesminius dalykus, o dideli ir svarbūs dalykai paverčiami mažais ir bereikšmiais. Toks įspūdis, kad sveikas protas išėjo atostogų ir žmonės pradėjo gyventi fantazijų pasaulyje. Jeigu berniukas sako esąs mergaitė, būtinai reikia jam leisti pasikeisti lytį, tualetai turi būti bendri, lytį pasikeitę vyrai jau dalyvauja moterų sunkumų kilnojimo varžybose ir jas laimi. Amerikoje nuo narkotikų degradavo ištisi miestai, o Lietuvoje juos norima išlaisvinti. Žmones galima gudriai supančioti. Jie net būdami nelaisvi toliau kalbės apie laisvę. Du panašūs lietuvių kalbos žodžiai „šeima“ ir Seimas netikėtai atsidūrė skirtingose pusėse. Žmonės įstatymais verčiami tikėti daugybe pasakiškiausių ir paikiausių dalykų. Anksčiau kaimo žmonės iš paskutiniųjų leido vaikus į mokslus, dabar paaiškėjo, kad visuotinis švietimas nepadaro žmonių protingesnių, geresnių, gailestingesnių, kilnesnių ir garbingesnių.
– Viename iš interviu neseniai esate sakęs, kad tradicinių vertybių gynėjai vienijasi ir dėmesio reikalauja dėl kelių priežasčių: pirma, jie nemato, kad kuri nors parlamentinė partija atstovautų jų interesams, antra, jie nori užkirsti kelią Laisvės partijos iniciatyvoms, kurių kiti valdančiosios koalicijos partneriai negali išvengti dėl trapios daugumos, trečia, bendrą situaciją paaštrino pandemija. Ar šeštadienį Šeimos gynimo maršo renginio pranešėjų kalbose pastebėjote šias tendencijas?
– Mitingo pranešėjų kalbos galėjo žmones nuvilti. Jie neišgirdo, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Kol kas dar neatsirado į naują politinę tikrovę išvesti galinčių žodžių. Visi žinome, kokioje knygoje pasakyta „Pradžioje buvo žodis“. Kol kas dar to žodžio Lietuvoje nėra, užstrigo pusiaukelėje. Tie žodžiai neturi būti labai gudrūs ir abstraktūs. Jie turi būti paprasti, aiškūs ir sąžiningi. Didysis Šeimos maršas vyko ne dėl šeimos, panašiai kaip šaltkrėtis būna ne dėl šalčio. Kai pandemijos namuose „įkalinti“ žmonės negalėjo susirinkti į susirinkimą ir bendrai pasikalbėti, Seimas siūlė labai ginčytinus įstatymus, o vyriausybė nesugebėjo išsikovoti autoriteto. Seimas piliečius pradėjo laikyti mažais ir nesubrendusiais vaikais, nežinančiais, kas yra gėris ir blogis. Ne ką geriau pasirodė žiniasklaida. Įsivėlusi į ideologinius karus ji tapo propaganda.
– 2019 m. savo knygoje „Politinis idiotas“ teigėte, kad „lietuviai ir kitos iš komunizmo išsivadavusios Vidurio bei Rytų Europos tautos šiandien dūsta nuo žmogiškojo silpnumo, kvailumo ir menkumo“. Šiomis dienomis pastaroji Jūsų mintis vėlgi aktualizuojasi. Mūsų visuomenė ir dėl lyčių lygybės, ir dėl partnerystės, ir dėl tradicinių vertybių (viena iš jų – šeima) klausimų skyla į barikadas, diskusija beveik nevyksta, tik kaltinimų lavinos kitokiai nuomonei. O juk, rodos, visi norime tik gero? Bet dėl idiotizmo nesusišnekame, o dėl kitų priežasčių?..
– Politika yra labai rimtas ir tragiškas dalykas. Didelių konfliktų pradžioje ginčijamasi dėl niekų. Tačiau kai įtampa pamažu vis labiau didėja, abi besiginčijančios pusės pradeda nesutarti dėl visko – gatvių pavadinimų, miesto aikščių, paminklų, policininkų elgesio, mokytojo žodžio ir humoro. Tai, kas iš pradžių atrodė tik ideologinis nesutarimas, pradeda skaldyti šeimas ir darbo kolektyvus. Dėl politinių priežasčių žmogus jau gali būti pavadintas moraliai blogu ir estetiškai bjauriu. Pamažu judama į „šaltąjį pilietinį“ karą, kuris bet kuriuo momentu gali virsti karštuoju karu. Mes jau peržengėme padorumo ribas. Besiginčijančioms pusėms reikia pristabdyti arklius. Mes nesame vieni. Už mus didesnės valstybės mielai gali remti abi konfliktuojančias puses. Nenoriu pasakyti, kad dėl išorės mes turime kantriai kęsti mūsų išrinktos valdžios aroganciją. Reikia tik neužmiršti, kad žmogus yra nuodėmingas ir pavojingas šio pasaulio svečias. Paskutinę gyvenimo dieną nė vienas neprisiminsime dabar mums svarbiomis tapusių rietenų.
