Senbuvio atmintyje – tragiška prancūzų belaisvio istorija
H. Lotužis saugo prancūzų kario belaisvio mirties liudijimo kopijas.
Senosiose Gelžinių ir Drevernos kapinėse praėjusią savaitę apsilankę Rukloje dislokuoto Prancūzijos NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės kariai pagerbė čia palaidotų Antrojo pasaulinio karo metais į vokiečių nelaisvę patekusių prancūzų karių atminimą. Prieš tai atvykę sutvarkė jų amžinojo poilsio vietą. Prancūzai didžiuojasi savo tradicija surasti ir atnaujinti buvusių savo kareivių kapus. Tai ypač džiugina Dovilų seniūnijos žmones, kurie daugelį metų saugo čia palaidoto prancūzo belaisvio Jeano Ratelio atminimą.
Belaisviai dirbo pas ūkininkus
Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijai užkariavus Prancūziją, apie 2 mln. prancūzų karių ir karininkų pateko į nelaisvę. Vokietija juos apgyvendino okupuotų kraštų teritorijose. Jų buvo atsiųsta ir į Klaipėdos kraštą darbams pramonės įmonėse, žemės ūkyje, paslaugų ir aptarnavimo sferoje. Nemažai prancūzų karių dirbo šiose apylinkėse pas ūkininkus.
Istoriniame Klaipėdos krašte užaugęs lietuvininkų palikuonis Kisinių kaimo gyventojas Helmutas Lotužis savo atmintyje išsaugojo močiutės ir mamos pasakojimus apie šišioniškių gyvenimą, ano meto istorijas, faktus. Tiksliai, su visomis detalėmis jis atpasakojo ir tragišką įvykį, nutikusį 1943 m. kovo 22-ąją ūkininkų Tautrimų sodyboje, Gelžinių kaime, netoli Dovilų miestelio.
„Mano močiutė Karolina Urtė Dotaitė artimai bendravo su ūkininkais Miku ir Ana Tautrimais, gyvenusiais Gelžinių kaime. Pas juos 5 metus augo mano mama Margarita Dora Dotaitė-Lotužienė“, – pasakojo H. Lotužis.
Antrojo pasaulinio karo metais į neįgalaus, rankos netekusio M. Tautrimo ūkį vokiečių valdžia atsiuntė karo belaisvius – prancūzą Jeaną Ratelį, Raudonosios armijos belaisvį, ir lenkaitę. Prancūzo gyvenimas buvęs lengvesnis nei kitų, nes jis gaudavo paramą iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus, siuntinių iš savo tėvynainių. Močiutė Helmutui pasakojo, kad ir ją vaišino šokoladu, konservuotomis varlių šlaunelėmis.
Karo tragizmo atspindys
K. U. Dotaitė dažnai lankydavosi pas ūkininkus Tautrimus. Buvo užsukusi ir lemtingąją 1943 m. kovo 22-ąją. Šeimininkai siūlė paviešėti ilgiau, bet ji neužsibuvo. „Vėlų vakarą rusų kariškis belaisvis nužudė visą šeimą – ūkininkus Tautrimus, du vaikus ir Miko tėvą, taip pat prancūzą ir lenkaitę, – pasakojo H. Lotužis. – Spėjama, kad jis pirmiausia nudūrė prancūzą, kuris buvo stipriausias, jį užpuolęs iš nugaros, kai rašė laišką, matyt, į tėvynę. Virtuvėje gulėjo kraujuje paplūdusi lenkaitė, tikriausiai prieš mirtį plovusi indus, nes rankoje tebelaikė mazgotę. Lovose – nužudyti šeimininkai ir jų vaikai, o tėvas – sunkiai sužalotas. Jį nuvežė į ligoninę, tačiau nebeišgijo.“
Rytmetį nelaimę pirmieji pajutę gyvuliai pradėjo baubti. Kieme nė gyvos dvasios nepastebėję kaimynai atskubėjo ir išvydo kraupų vaizdą.
Apie įvykį ir dingusį žudiką buvo pranešta žandarmerijai. Vėliau paaiškėjo, kad jis, į vežimą pasikinkęs ūkininko arklius, įsimetęs dviratį kaip vertingiausią daiktą, porą maišų avižų, išvažiavo Tilžės link. Klaipėdos krašte buvo reikalaujama, kad ant vežimo būtų užrašytas savininko adresas, jo pavardė, vardas. Žudiką, keliavusį Tautrimo vežimu, sulaikė ties Tilžės tiltu. Dviem žandarams lydint per tiltą, šis išsitraukė durklą ir vieną nudūręs šoko į Nemuną, bet buvo ištrauktas ir pakartas.
Pasak H. Lotužio, šis kriminalinis įvykis, atspindintis karo metų tragizmą, turėjo didelį atgarsį Klaipėdos krašte. Apie tai rašė spauda. Laidotuvės buvo įspūdingos: procesija tęsėsi apie du kilometrus – nuo Tautrimų namų iki Gelžinių kaimo kapinaičių. Įvairių versijų būta dėl žudynių priežasties, tačiau pašnekovas nė vienos neatskleidė.
Kapas neužžėlė
„Gelžinių ir aplinkiniuose kaimuose dirbo daugiau prancūzų karių belaisvių. Likimo broliui tuomet jie iš brangaus betono išliejo sarkofagą, kuris išsaugojo Jeano Ratelio, gimusio 1912 m. gegužės 5 dieną, ir 31-erių metų atgulusio amžinojo poilsio, kapą. Pokariu jį, kaip ir kitus, prižiūrėjo mano močiutė, ypač pabrėždama šį mirusįjį, nes, anot jos, „kas jį, vargšą, beaplankys“, – dėstė H. Lotužis. Vėliau prižiūrėjo mama, o kai ji nebepajėgė, minimaliai rūpinosi Helmutas. Jis taip pat saugo J. Ratelio mirties liudijimo kopijas, gautas iš Ženevos ir Berlyno, taip pat Vokietijos pranešimo apie šio kario mirtį Prancūzijai kopiją.
Prieš kelerius metus susipažinęs su ketvergiškiu Egidijumi Kazlauskiu, karybos istorijos tyrinėtoju, besidominčiu Klaipėdos krašte buvusių prancūzų karių belaisvių likimu, H. Lotužis papasakojo šią istoriją. Nuo to laiko abu per Vėlines uždega žvakelę ant prancūzų kario kapo. E. Kazlauskis, turėjęs ryšių su Prancūzijos ambasada, su prancūzų muziejininkais, perdavė žinią apie Gelžinių kaime palaidotą J. Ratelį.
Atminimą pagerbė tėvynainiai
2016 m. istoriniame Klaipėdos krašte lankėsi prancūzų kario belaisvio F. Leclerco sūnus, ieškodamas tėvo pėdsakų. E. Kazlauskis jį nuvežė į Lyverių kaimą, kur buvusioje akmens skaldykloje dirbo šis belaisvis. Nuvežė ir į Gelžinių kapinaites, kur palaidotas J. Ratelis. „Prancūzas priklaupė prie jo kapo ir su ašaromis akyse meldėsi. Tai mane sujaudino“, – prisipažino H. Lotužis. Grįžęs į Prancūziją, F. Leclercas, E. Kazlauskio prašymu, žinią apie Gelžinių kapinėse palaidotą prancūzą paskleidė per buvusių prancūzų belaisvių sąjungą. Atsiliepė istorikas, turintis ryšių su Lietuva, ir gavęs iš E. Kazlauskio krūvą dokumentų, pažadą įvykdė.
Šį balandį čia apsilankę Prancūzijos NATO pajėgų kariškiai, dislokuoti Rukloje, sutvarkė J. Ratelio kapą, taip pat Drevernos kapinėse palaidotų prancūzų karių belaisvių T. Pointo ir J. Vilione kapavietes. Balandžio 19 dieną į šias kapines atvykusi 20 prancūzų karių delegacija pagerbė tėvynainių atminimą. Dalyvavo ir keli aukšto rango karininkai.
Gelžinių kapinaitėse pagerbimo ceremonijoje dalyvavo E. Kazlauskis ir H. Lotužis. „Paliko įspūdį Prancūzijos himnas. Pasakiau prancūzams, kad džiaugiuosi sulaukęs šios dienos, bet gaila, kad to nemato mano močiutė ir tėvai“, – ištarė doviliškis. Jis pridūrė, kad prancūzai rūpinasi savo tėvynainių karių kapų paieška ir tvarkymu.
H. Lotužis geru žodžiu minėjo Dovilų seniūnijos administraciją, kurios rūpesčiu sutvarkytos Gelžinių kaimo kapinaitės: aptvertos, suremontuoti vartų stulpai, virš kurių net tradicinė lenta su atgaivintu senuoju užrašu. „Ne gėda buvo prieš prancūzus“, – džiugiai ištarė šio krašto istorijos puoselėtojas H. Lotužis.
