Senosios sodybos mena kelių kartų gyvenimus

Negyvenamą tėvų ir senelių sodybą Eidukų kaime tvarko veiviržėniškiai Nijolė Rameikaitė-Milašienė su broliu Stasiu Rameika. Nijolė, sugalvojusi klėtyje sukurti muziejuką, į jį sunešė namuose ir apylinkėse rastus senus daiktus. „Ar žinote, kiek klėčiai metų? Kam reikalinga skylė jos duryse? Kiek metų šitam kočėlui?“ – klausimais apiberia moteris į giminės susiėjimus atvykusius giminaičius, stengdamasi priminti laikus, kai šiuose namuose gyvenimas virte virė.

Susipažinti su visų Lietuvos etnografinių regionų architektūra ir buitimi galima Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Tačiau pažintį vertėtų pradėti savo rajone, o gal net savo kaime, kur senos sodybos, saugomos kryžių ir didžiulių medžių, atskleistų ir čia gyvenusiųjų likimus. Ar šimtamečių etnoarchitektūros sodybų, įrašytų Kultūros vertybių registre, likimas tik jų savininkų rankose, ar jos išliks tik nuotraukose ir istoriją vertinančių žmonių prisiminimuose, ar savo akimis iš arti jas pamatyti galės dar ne viena karta, domėjomės Veiviržėnų apylinkėse. Kelią mums rodė į kraštotyrą prieš kelis dešimtmečius pasinėrusi buvusi Jurgio Šaulio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Irena Urbonienė.

Tėviškė neparduodama

Etnoarchitektūrinė XIX a. Rameikų sodyba – troba, klėtis ir tvartas – Eidukų kaime ant Upitos kranto – valstybės saugoma. Tai liudija lentelės, pritvirtintos prie gyvenamojo namo sienos. Čia gimė ir užaugo dešimt Barboros ir Jokūbo Rameikų vaikų. Paskutinį kartą kalendoriaus lapelis troboje nuplėštas prieš 14 metų, kai į ligoninę išvežė šių namų šeimininką Stasį Rameiką. 96 metų senolis į namus nebegrįžo. Nuo tada čia niekas negyvena. „Pavasarį, vasarą abu su broliu tvarkome gimtosios sodybos aplinką, sodiname gėles, auginame daržoves, – pasakojo Nijolė Rameikaitė-Milašienė, kartu su broliu Stasiu maloniai leidusi pasisvečiuoti savo tėviškėje, kurią vadina mieliausiu žemės kampeliu. – Galbūt ateityje čia įsikurs brolio Stasio sūnus.“

Sodybą pagal testamentą Nijolės ir Stasio tėveliui paliko jų senelis Jokūbas Rameika. „Kažkas sovietmečiu sugalvojo, kad tai architektūros paminklas, ir įregistravo kaip saugomą valstybės. Anuomet bent medžių skiedroms buvęs kolūkio pirmininkas a. a. J. Paliakas duodavo išsipjauti, o dabar, kai pabandžiau gelbėti svirno stogą ir apdengiau šiferiu, iš Kultūros paveldo departamento sulaukiau priekaištų ir turėjau rašyti pasiaiškinimą. Perkloti tokį didelį stogą skiedromis sudėtinga, o valstybė nesuteikia jokios paramos“¸ – piktinosi S. Rameika. Jis paskaičiavo, jog norint perdengti iš naujo skiedromis tvarto stogą reikėtų apie 7 tūkst. eurų, samdyti kokius 5 vyrus ir porą savaičių darbuotis. „Kiekvieną skiedrelę reikia prikalti. 1864 metais statytos klėties stogą dengiau ketverius metus: vienais metais – vieną šoną, antrais ­– antrą ir t. t. Skiedrų stogas laiko 15–20 metų, o paskui vėl reikia keisti“, – sodybos tvarkymo rūpesčiais dalijosi S. Rameika.

Namo grožis, pasak N. Rameikaitės-Milašienės, atsiskleidžia iš namo galo. „Yra pakeisti mažučiai langučiai didesniais, padidintos ir durys, pro kurias reikėdavo eiti susilenkus. Vietos name nebuvo tiek daug. Miegoti tekdavo ir klėties kamaroje“, – nostalgiškai į vaikystę nusikėlė moteris. Upita buvusi gili, ne tik kojas joje plaudavosi vakarais, bet ir maudydavosi vasarą. „Po melioracijos upelis nuseko. Neliko ir vėžių, o jų čia knibždėdavo, net 100 iš karto išsivirdavome. Tėvelis veždavo parduoti į Palangą, ir jo „rublinius“ (didelius) vėžius kaip mat išpirkdavo“, – prisiminė moteris.

Nesaugoma sunyko

Jei dabar į gimtuosius namus Vyskupiškių kaime sugrįžtų trys Vaitkų kartos, beveik neberastų savo gyvenimo čia ženklų. „Kai prieš keletą metų žiemą ten nubridau ir pamačiau griuvėsius, atsisėdau ir verkiau. Norėjau bent lango rėmą pasiimti į muziejų, bet juk privati nuosavybė. Dabar beliko tvarto ir jaujos dalelė, trobos – nė ženklo“, – graudinosi I. Urbonienė, apgailestaudama dėl sunykusio architektūros paminklo.

1820 metais Vyskupiškių kaime statyta Vaitkų sodyba prieš kelis dešimtmečius dar buvo lankoma ne tik vietinių, bet ir turistų iš Lietuvos ir iš užsienio. Čia vykdavo net pamokos. „Prisimenu, mama (a. a. mokytoja Birutė Sausaitienė – aut. pastaba) pasakojo, kad kartą nusivedusi į sodybą moksleivius, kad jie pajustų XIX a. architektūros paminklo išskirtinumą. Vaikai įdėmiai klausęsi, o kažkuris, pamatęs iš namo šmurkštelėjusį katiną, atkreipė visų dėmesį: „Žiūrėkite, XIX a. katinas“, – šypsojosi Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus vadovė Valdonija Karaliūnienė. Jos mama domėjosi gimtojo krašto istorija ir užrašė atsiminimus apie gimtuosius Vyskupiškius. „Antanas Vaitkus buvo vienas iš pilnųjų sodos ūkininkų, valdęs 30 hektarų žemės. Jo gyvenimą sudarė medinis namas, perstatytas 1879 m., kurio keturšlaitis stogas buvo dengtas skiedromis, rąstinis tvartas dvišlaičiu stogu, kluonas, šiaudais dengtu stogu, vietomis taisytu skiedromis, – rodydama etnografinės sodybos nuotraukas pasakojo I. Urbonienė. – Iš dviejų pusių šią sodybą supo aukštas seniai supiltas pylimas, nes čia taip pustydavo smėlį, kad galėjo net trobesius užpustyti. Kad taip nenutiktų, A. Vaitkus 7 hektarus užsodino pušaitėmis.“

Iki 1999 m. sodyboje gyvenusi Adolfina Vaitkutė tvarkėsi, kaip išmanė, tačiau nebeturėdama jėgų sodybą pardavė. Nauji šeimininkai senus statinius apleido, naujus pradėjo statyti, bet taip ir nebaigė.

Grėsmes įveikė triskart

Veiviržėnuose, Liucijos ir Remigijaus Padagų etnoarchitektūrinėje sodyboje, prieš keliolika metų švęstos Europos kultūros paveldo dienos, buvo svečių ir iš Vilniaus, tautodailininkai mokė senųjų amatų, skambėjo dainos, sukosi šokėjų poros, vyko kulinarinio paveldo degustavimas. „Surinktą medžiagą apie šią sodybą su mokiniais esame pristatę Žemaitijos zonos jaunųjų kraštotyrininkų konferencijoje, vykusioje Mažosios Lietuvos muziejuje, ji pasiekė ir Vilnių“, – pakeliui pas Padagus kraštotyrininkų darbą prisiminė I. Urbonienė. Dabar šioje sodyboje tylu, seniai bebuvo kas užsukęs, nors yra ką ir pamatyti, ir išgirsti.

„Mano senolis, o prieš tai jo tėvai gyveno šioje troboje, – vesdamas takeliu pro sodybą saugantį kryžių kukliai šypsojosi veiviržėniškis Remigijus Padagas. – Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mano senolis norėjo nugriauti medinę trobą ir pastatyti mūrinę. Bet prasidėjo karas.“ R. Padagas pasakojo, kad namą dar porą kartų norėjo nugriauti, tik šįkart ne šeimininkai, o valdžia. Ištrėmus Padagus į Sibirą, jų namuose buvo įrengta mokyklos klasė, vėliau – kolūkio kontora, net kolūkio vištos, išardžius dalį trobos, buvo čia pat aptvertos. Klėtis, kurios kamaroje ir dabar dvi senos lovos, kraitinės skrynios, spinta, senoviniai laikrodžiai ir net naginės, anuomet buvo paversta kiaulininku. Sugrįžę iš tremties Remigijaus tėvai įsiprašė į nuniokotus namus. Per šiaudinį suirusį stogą varvėjo vanduo, tad kibo į darbą, nes parduoti namus žmogui, kuris norėjo juos nugriauti, R. Padago mama nesutikusi. Vėliau sodybai iškilo viską šluojančios melioracijos grėsmė. Vis dėlto ir nuo jos pavyko apsiginti.

Vertina autentiką

Nuo nugriovimo, pardavimo išsaugoti namai, matę net du karus, atrodo, netrukus taps gyvenami bent vasaromis. Viename trobos gale šiuo metu kuriasi Remigijaus brolis Ričardas. Jis su žmona tvarko sodybos aplinką, kasmet pasodina gėlių. Prieš keliolika metų sodybos langines atnaujino giminaitė dailininkė. Kad nebūtų nutolta nuo autentiško vaizdo, šeimininkai stengėsi išsaugoti pastatų papuošimus, kolonėles, prieklėtį ir net jo akmenis. XIX a. vidurio sodyboje, kurią juosia žiogrių tvorelė, stūkso R. ir R. Padagų senelių Uselių malūno likučiai. O už klėties – iš veiviržėniškių žydų nupirktas autobuso kėbulas. „Juos gamindavo Kaune, o variklius pirkdavo, atrodo, Švedijoje, – sakė R. Padagas. – Kad neprakiurtų autobuso medinės lubos, pakišome po stogu.“

Šioje sodyboje pagarba istorijai perduodama iš kartos į kartą. Kad tai suprastum, tereikia pakelti akis į L. ir R. Padagų sūnaus Mindaugo pastatytą stogastulpį, kuriame išraižyti žodžiai: „Dievo garbei ir šio krašto knygnešiams, laisvės gynėjams, tremtiniams atminti.“

KOMENTARAS

• Sonata Šmatauskienė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė:

  – Kultūros vertybių registre registruotos šios Klaipėdos rajono etnoarchitektūrinės sodybos: Eidukų, Agluonėnų, Svencelės, Klišių, Butkų, Lankupių kaimuose, Veiviržėnų mstl., Jono Gižo sodyba Drevernoje, lakūno Stepono Dariaus gimtinės ir memorialinio parko kompleksas, girininkijos pastatų kompleksas Ažpurvių k., svirnas Dūdinėlių k.

  Savivaldybės ir kt. fondų lėšomis sutvarkytos Agluonėnų k. etnoarchitektūrinė sodyba, Jono Gižo sodyba Drevernoje. Kai kurie privatūs sodybų savininkai stokoja dėmesio prižiūrėti ir tvarkyti savo autentiškas sodybas, nors turi galimybę gauti finansavimą iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, t. y. kasmet gali teikti prašymus valstybės saugomų privačių kultūros paveldo objektų tyrimams ir tvarkybos darbų kompensavimo išlaidoms gauti. Mano žiniomis, tokia galimybe nė vienas savininkas nesinaudojo. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos birželį organizavo seminarą dėl paraiškų teikimo tvarkos pakeitimų ir reikalavimų. Į jį buvo kviečiami ir kultūros paveldo objektų valdytojai, nes aptarti reikalavimai paraiškoms, teikiamoms valstybės saugomų privačių kultūros paveldo objektų valdytojų prašymams kompensuoti išlaidas, patirtas tvarkant jiems priklausančius kultūros paveldo objektus.