Šišioniškių gyvenimą įprasmino knygoje sugulę kraštiečio emigranto laiškai

Tokios knygos ne masinės. Už tokias knygas niekas neploja. Bet tokiose knygose sukauptų šaltinių išliekamoji vertė yra labai didelė. Bėgant dešimtmečiams jų pradedama ieškoti, jos tiesiog medžiojamos. Taip knygos „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“ sutiktuvėse Agluonėnuose samprotavo jos sudarytojas Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. habil. dr. Domas Kaunas.

Laiškai pagal kanonus

Jono Lankučio viešosios bibliotekos Agluonėnų filiale kraštiečio knygos surengtose sutiktuvėse vyravo jauki atmosfera, nestigo diskusijų ir net smagaus humoro.

Šiltai sutiktoje knygoje „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“ skelbiamas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios emigranto į tėviškę siųstų 92 laiškų ir su emigracija susijusių dokumentų rinkinys. Juos 1895–1923 m. rašė mūsų kraštietis, buvusios Rytų Prūsijos Klaipėdos apskrities Dėglių kaimo (netoli Pėžaičių) valstiečio sūnus Jurgis Kavolis (1865–1937). Deja, laiškų, kurie artimųjų atgalios būtų rašyti jam į Kanadą, nėra aptikta.

Komentuodamas Jurgio laiškus, kuriuose jis smulkmeniškai aprašo ir savo, ir kitų emigrantų gyvenimo būdą, patirtus sunkumus, aplankytus miestus ir sutiktus žmones, prof. D. Kaunas atkreipė dėmesį, kaip raštingai jie parašyti.

„Kiekvienas laiškas iš Kanados į tėviškę parašytas pagal kanonus, pagal atitinkamas taisyk-

les, kurias emigrantas buvo išmokęs dar pradinėje mokykloje. Aštuonių klasių pradinis mokslas Mažojoje Lietuvoje buvo privalomas jau nuo 1736 m. Mokiniai įgydavo ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių: sodininkystės, namų ruošos, bitininkystės ir pan. Palyginimui: Lietuvoje privalomas pradinis mokymas buvo įvestas tik Smetonos laikais“, –

susirinkusiesiems į knygos aptarimą priminė jos sudarytojas D. Kaunas.

Diskusijose priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė pastebėjo, kad laiškų kalba labai vaizdinga, turtinga. Per ją atsiskleidžia paties Jurgio asmenybė: tai buvo ne tik verslus, judrus, bet ir meniškos prigimties žmogus. „Knygą „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“ skaičiau kaip autentišką romaną, buvo labai įdomu“, – kalbėjo E. Barauskienė.

Beje, knygos pabaigoje įdėtas svetimų ir pasenusių žodžių žodynėlis, kuris tikrai padės eiliniam skaitytojui suprasti laiškų tekstą. Knygos sudarytojas D. Kaunas atkreipė dėmesį, kad Jurgio raštuose daug kur prasimuša ir žemaičių tarmė.

Atskleista sėkmės paslaptis

Iliustruota istorinėmis nuotraukomis bei laiškų faksimilėmis knyga „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“ puikiai atliepia net šių dienų mūsų šalies aktualiją – masinę emigraciją. Ir dabartinė karta svečiose šalyse tikisi ne tik prasigyventi, bet ir praturtėti.

Leidinio sudarytojas D. Kaunas pastebėjo, jog knygos herojui Jurgiui Kavoliui, turinčiam tvirtus pradinio išsilavinimo pamatus, Kanadoje pavyko rasti įvairaus darbo ir ženkliai praturtėti. Argi tai ne intriguojanti priežastis perskaityti ar bent pavartyti knygą? Ne tik istorikai, literatūrologai savo tyrinėjimams gali rasti įdomių faktų, bet ir eilinis skaitytojas turi galimybę perprasti daugiau kaip prieš šimtą metų emigravusio kraštiečio verslo sėkmės paslaptį. Štai jums ir praktinė iš pirmo žvilgsnio nuobodžios dokumentinės knygos nauda!

„Visgi Jurgio emigracijos į Kanadą priežastis iš laiškų galutinai nepaaiškėja. Iki išvykdamas jis dirbo mažame tėvų ūkelyje. Nedidelės pajamos keturiems sūnums negalėjo užtikrinti materialinės padėties ir ateities. Taigi, ryškėja viena emigracijos priežastis – socialinė. Kita – galbūt net gresiantis teisinis persekiojimas. Gal vengimas atlikti karinę tarnybą, nelegali emigracija, menkas administracinis ar kriminalinis nusikaltimas ir kt.? Nors jis ir norėjo aplankyti gimtinę, o tokiai kelionei ir lėšų būtų turėjęs (gimines Vokietijoje gi aplankydavo), tačiau, matyt, bijojo galimo arešto. Laiškuose Jurgis užsimena, kaip žandaras namiškių teiravosi, ar jis nežadąs sugrįžti?“ – jų kraštiečio emigracijos priežastis kartu su agluonėniškiais aptarė D. Kaunas.

Turtai – šuniui ant uodegos

Per visą emigracijos laiką J. Kavolis rėmėsi lietuviškąja bendruomene, nors amžiaus pabaigoje ryšiai su ja ir silpnėjo. Pirmaisiais emigracijos metais laiškai į namus ir iš namų buvo Jurgio dvasinės atgaivos ir stabilumo pagrindas.

Atvykęs į Kanadą J. Kavolis važinėjo po šalį imdamasis įvairiausių darbų: buvo ir fermų darbininkas, ir medžių kirtėjas, ir aukso plovėjas, su kompanionais kreditan įsigijęs kuliamąją mašiną, derliaus nuėmimo metu kūlė fermerių užaugintą gausų derlių, pagaliau dėl savo parei-gingumo ir sumanumo buvo įvertintas statybose ir greitai tapo pameistriu. Vėliau susidomėjo nekilnojamuoju turtu, pirkdavo ir parduodavo namus, nuomodavo kambarius.

Jurgis, kaip dabar madinga sakyti, buvo svajonių jaunikis, geidžiamas svečias lietuvių emigrantų šeimose, kurios tikėdavosi ištekinti už jo dukras. Tačiau Jurgis ilgai senberniavo, pagaliau vedė vokietę, bet vaikų nesusilaukė. Po Pirmojo pasaulinio karo išsiskyrė. Emigrantas iš Dėglių kaimo, evangelikų liuteronų tikėjimą iškeitęs į baptistų, mirė vienišas Vinipege, kur gyveno kelis dešimtmečius. Deja, jo turtas nuėjo šuniui ant uodegos. Giminės ir net jo buvusi žmona kovojo dėl palikimo, tačiau dėl įvairių trikdžių beveik nieko nepešė.

Priesakas laikyti tėviškę

Emigranto laiškus, sugulusius į knygą, išsaugojo Jurgio brolio Martyno (ūkio paveldėtojo) sūnus Martynas Kavolis (1901–1978). Pasak D. Kauno, jis buvo kaimo šviesuolis, savamokslis fotografas, savo rankų darbo fotoaparatu užfiksavęs lietuvininkų kasdienybę, gyvenęs Kavolių gimtinės sodyboje. Knygos sudarytojui apie 1975–1978 metus pavyko, nors ir sunkiai, tuos laiškus įsigyti. Po knygos publikacijos laiškų originalai įpaveldinti VU bibliotekos Rank-raščių skyriuje.

Agluonėnų bibliotekoje surengtose knygos „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“ sutiktuvėse dalyvavusi M. Kavolio dukra Rūta Kavolytė-Vepštienė pripažino, kad knygos sudarytojui tikriausiai buvę sunku iš jos tėčio išgauti laiškus. Tačiau tiek jam, tiek profesoriui D. Kaunui Rūta gražia šišioniškių maniera dėkojo už giminės šaknų atkasimą, už jos istorijos „sudėjimą į vieną vietą“.

– Tai sunkus ir kilnus darbas. Išleidus knygą tuometis šišioniškių gyvenimas, buvęs ir skurdus, ir sunkus, bet tuo pačiu ir linksmas, nenuėjo veltui. Svarbu, kad ta istorija atskleista ir naujajai Pėžaičių gyventojų kartai, nes mūsų, senųjų, čia likę vos keletas, – kalbėjo Kavolių giminės palikuonė.

Simboliškai nuskambėjo jos prisiminimas iš tėvelio pasakojimų. Esą kartą šienaujant jau nusprendusio emigruoti į Kanadą Jurgio brolis Martynas prasitaręs, kad ir jis norėtų apkeliauti pasaulį. Tačiau Jurgis tokį brolio pageidavimą tuoj apmalšinęs „Ne, ne, vaike, laikyk tėviškę!“

Vilija BUTKUVIENĖ

• Kraštiečio prof. D. Kauno knygą „Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“ taip pat kraštietė dr. Silva Pocytė įvertino kaip tikrai vertingą ir svarbią Lietuvos kultūros mokslui. Ji pasitarnaus ne tik įvairių sričių mokslininkų tyrimams. Mokslinė publikacija sudarys palankesnes sąlygas Mažosios Lietuvos lietuvių išeivystės į Šiaurės Ameriką tyrimams, padidins tyrimų šaltinių įvairovę ir aktualumą, pagerins prieigą prie jų bei sklaidą humanitarinių ir socialinių mokslų aplinkoje. Laiškai aktualūs ir kitais aspektais, pirmiausia kaip Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos ir rašto, laiško, kaip egodokumentinio paveldo, paminklai.