Šišioniškių likimas spektaklyje „Šišion“

Spektaklio sumanytojas, dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius L. Zubė su komanda ėmėsi nepatogios ir viešajame diskurse primirštos temos – pokariu vykdytos Klaipėdos krašto autochtonų, dar vadinamų šišioniškiais, kolonizacijos ir naikinimo pasekmių analizės.

Klaipėdiškis menininkas Linas Zubė savo naują poetišką lėlių spektaklį „Šišion“ praėjusių metų gruodžio pabaigoje pristatė Priekulėje, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio išvakarėse.


Naujausias „Lino lėlių“ spektaklis suaugusiesiems „Šišion“ vasario 2 d. buvo rodomas Klaipėdos dramos teatre, o vasario 18 d. – Menų spaustuvėje Vilniuje. Sausio mėnesį spektaklis buvo pristatytas Drevernos skyriuje.
Šišion gyveno šišioniškiai – čionykščiai, kurių belikę keletas. Jų likimas atskleistas pasakojant šiurpų vienos Klaipėdos krašto šeimos likimą. Tai aktualu ir Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Lėlių spektaklyje „Šišion“ L. Zubė meniškai įprasmino vienos šeimos, išlikusios po karo, gyvenimą „brandaus socializmo“ laik­mečiu ir Nepriklausomybės pradžioje, šiurpų likimą. LRT laidai „Kultūros diena“ apie šį projektą Drevernoje parengusiai žurnalistei menininkas prasitarė, kad užaugo Šilutės rajone, pažinojo kaimynų šišioniškių šeimą, kurios likimas jį jaudino. Remdamasis šia istorija, savo patirtimi ir sukūrė spektaklį „Šišion“. L. Zubė kalbėjo, kad tai bandymas kompensuoti jiems padarytą skriaudą, atpirkti savo kaltę be kaltės prieš žmones, kurie neatlaikė istorijos smūgių. „Šišioniškiai tarsi juodvarniai paukščiai turėjo išlėkti iš savo krašto, bet, skirtingai nei pasakoje, niekas jų neišlaisvino, – dėstė Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė, šišioniškių tarme įgarsinusi vieną personažą. – Man buvo didelė garbė prisidėti prie šio spektaklio. Mano personažas Zelma yra simbolis juodai apsirengusių šišioniškių, kurios užsidariusios, mažai kalbėjo, sunkiai adaptavosi, neprisitaikė pasikeitusioje aplinkoje. Atsikėlėliai jas vadino „vokietkomis“. Po spektaklio mane suėmė graudulys – tarsi pamačiau žmones – šišioniškius, kuriuos pažinojau, žinojau jų gyvenimo istorijas. Džiaugiuosi, kad spektaklis parodytas Drevernoje. Nelinksmas jo turinys palietė žiūrovų širdis.“ Šiuolaikiškame spektak­lyje „Šišion“ – iškalbingos, metaforiškos dekoracijos, Priekulės kultūros centro darbuotojo Donato Bielkausko vaizdo projekcijos, kuriose realistiški užliejamų pievų ir sugriuvusių buvusių Klaipėdos krašto gyventojų namų vaizdai. Kai kas šį projektą vadina performansu, misterija.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių