Steponas Darius – savo šalies patriotas ir valstybės kūrėjas
Šiais metais, kai minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, gausu renginių, kuriuose įprasminame tuos istorinius įvykius ir prisimename iškilius valstybės kūrėjus ir visuomenės veikėjus, kurie įnešė svarų indėlį į valstybės kūrimą, jos raidą.
Vienas tokių valstybės veikėjų – lakūnas Steponas Darius. Jis priklauso tai Lietuvos patriotų grupei, kurie į valstybės kūrimo reikalus įsijungė atvykę iš JAV. Jie atveža savitą požiūrį, vertybes ir siekius valstybės stiprinimui. Dauguma valstybės kūrėjų, projektuotojų ir darbininkų tautos gerovės kūrimui buvo grįžę iš carinės Rusijos. Jų vertybės ir požiūriai į valstybės sąrangą ir pačias vertybes skyrėsi nuo atvykėlių iš Amerikos. Vadinami „amerikontai“ siekia į valstybės gyvenimą įnešti vakarietiškas ir kartu amerikietiškas vertybes ir tradicijas, kurios sunkiai priimamos. Steponas, įstojęs į Lietuvos kariuomenę ir tapęs karo lakūnu, susiduria su, jo manymu, atgyvenusiu požiūriu į daugelį reiškinių bei autokratine, biurokratizuota kariuomenės struktūra ir mato daugybę jos netobulumų. Tarnavęs Amerikos kariuomenėje ir dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, kuriame matė, kaip veikia Prancūzijos ir Anglijos kariuomenės, jis turi pasiūlymų pertvarkyti kariuomenę. Deja, S. Dariaus siūlymai gula į kariuomenės vadovybės stalčius, nes daugelis to meto aukštesnio rango karininkų, kurie atėję iš carinės Rusijos kariuomenės ir jų vertybės susiformavo joje, negalėjo suprasti ir priimti vakarietiškų karininkų tarpusavio bendravimo santykių ir vertybių. Steponas negali suprasti, kodėl kariuomenėje tiek daug raštiškų raportų, nors užtektų žodinių. Dar labiau jį stebina, kad karininkų žodiniai ir raštiški raportai tarpusavyje skiriasi. Dėl įvairių įvykių vertinimo skirtumų ir požiūrio į juos kyla daug nesusipratimų tarp S. Dariaus ir kariuomenės vadovybės. Konfliktai įvyksta dėl elementarių dalykų, pavyzdžiui, lakūnai laisvu nuo skraidymų metu įsirengia vartus ir žaidžia futbolą. Už tai jie nubaudžiami, nes senieji karininkai mano, „kad bėgiojimas paskui kamuolį žemina karininko garbę ir orumą“. Vėl vertybių skirtumas, nes Steponas didelę reikšmę skiria sportui, kuris lavina ir fiziškai stiprina jauną žmogų. Sportas buvo neatskiriama JAV ar Anglijos kariuomenės kariškio lavinimo dalis, o Lietuvoje dar sunkiai skverbiasi į kariškio ir visuomenės gyvenimą.
Steponas Darius yra vienas iš sporto pradininkų ir populiarintojų Lietuvoje. Iš Amerikos į Lietuvą jis atveža krepšinį, aktyviai organizuoja įvairias varžybas, įkuria sporto šakų federacijų, vadovauja fizinio lavinimo sąjungai. S. Darius per vargus gauna žemės plotą pirmo stadiono Lietuvoje statybai. Su K. Bulota jį suprojektuoja ir rūpinasi jo statybomis, o pritrūkus lėšų prideda asmeninių. Stepono draugai, likę Amerikoje, renka aukas, perka sporto inventorių ir siunčia į Lietuvą. S. Darius sportui skiria didelę svarbą ne tik dėl galimybės jaunam žmogui fiziškai lavintis, bet ir dėl galimybės garsinti Lietuvos vardą tarptautinėse varžybose, o patiems sportininkams – išvykti į kitas šalis ir pamatyti, kaip ten žmonės gyvena. Steponas supranta, kad valstybę kurti ir joje tvarkytis pažangos keliu galima tik turint akivaizdžius pavyzdžius.
1923 m. S. Darius aktyviai įsijungia į Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių gretas. Važinėja po kraštą ragindamas gyventojus sukilti ir pasinaudoti unikalia proga prisijungti prie Lietuvos valstybės, nes gyventojus vienija tautinis, kalbinis pagrindas. Ragindamas kitus aktyviai įsitraukti į sukilimą, jis suvokia ir pabrėžia galimybę bei didžiulę svarbą Lietuvai tapti jūrine valstybe. Jis mato atsiversiančias naujas galimybes vystyti jūrines ūkio šakas, laisvą judėjimą tarptautiniuose vandenyse vystyti tarptautinę prekybą. Sukilimo metu su 3-iąja sukilėliu grupe, kurios vado padėjėjas jis buvo, užėmė Šilutę ir tapo jos įgulos viršininku. Vėliau su savo vyrais prisidėjo prie 1-osios sukilėlių grupės Klaipėdoje ir kovojo prieš prancūzų Alpių šaulius. Prasidėjus deryboms tarp sukilėlių ir santarvės atstovų, S. Darius paskiriamas į savanorių armijos štabą ir dalyvauja derybose, nes laisvai kalba anglų ir prancūzų kalbomis. Savo draugui A. Tutliui jis rašo: „Dabar Klaipėda yra mūsų ir bus visada mūsų.“
1927 m. S. Darius vyksta į JAV aplankyti savo mamos, brolių ir seserų. Kai pakeliui į Ameriką apsistoja Paryžiuje, lakūnas Charles Linbergh‘as pirmą kartą sėkmingai perskrenda Atlanto vandenyną. Steponui kyla mintis atskristi iš Amerikos į Kauną. Jis mato puikią galimybę Lietuvai įsitraukti į pasaulio aviacinių valstybių pirmaujančias gretas ir pasiekti naujų rezultatų aviacijoje. XX a. pirmoje pusėje aviacija užima pirmą vietą pasaulio techninių mokslo šakų vystymesi. Aviacija atveria galimybes tautų tarpusavio bendravimui, žmonių judėjimui, ryšių (pašto) vystymui, krovinių gabenimui. S. Dariaus sumanymas sujungti JAV su Lietuva dar mažai ištyrinėtais oro keliais tampa lietuvius vienijanti idėja ir tikslas, o tai svarbu stiprėjančiai Lietuvos valstybei ir lietuviams, pasklidusiems po pasaulį. Tai, ko gero, iki šių dienų yra viena svarbiausių idėjų ir stipriausias tautą vienijantis veiksmas.
Mūsų rajono gyventojai, paminėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, gali didžiuotis, kad mūsų kraštas išaugino du didžiavyrius – Jurgį Šaulį ir Steponą Darių, kurie pagal savo suvokimą ir vertybes kūrė mūsų valstybę.
„Lituanicos skrydis“
- 1933 m. lietuvių S. Dariaus ir S. Girėno organizuotas ir atliktas skrydis iš Amerikos į Lietuvą buvo svarbiausias įvykis Lietuvoje ir svarbus pasaulio aviacijos vystymesi. Lakūnai siekė pasaulio tolio skrydžio be nusileidimo rekordo, deja, jų „Lituanica“ nepasiekė Kauno ir tragiškai nukrito tuometinės Vokietijos teritorijoje. Nuskristas 6 411 km atstumas pasaulyje buvo tik antras. Tuo laiku jie atlieka patį tiksliausią skrydį pagal užsibrėžtą maršrutą, ketvirtą pagal laiką, išbūtą ore, jų skrydis truko 37 val. 11 min.
- Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis iki šių dienų yra didžiausias Lietuvos aviacijos pasiekimas.
Mėčislovas RAŠTIKIS
Lakūno Stepono Dariaus gimtinės muziejaus, Lietuvos aviacijos muziejaus filialo, vadovas
