Stingdančios širdį šventos Kalėdos Aukštumalėje

Advento laike dalijamės šiluma ir dėmesiu artimiesiems, darome gerus darbus greta gyvenantiems, tuo būdu prisimename, kad ne visų namuose priteklius… O šiais niūriais laikais to nepritekliaus vis gausėja. Gausėja, nepaisant to, kad valstybė septynmyliais žingsniais šuoliuoja gerovės link.
Mūsų krašto mažutėliai, varganos Dievo boružės virpančiom kojelėm ropinėja po pamario žemę, ir šiuo džiaugsminguoju laikotarpiu kaip niekas kitas pajunta skurdo durklo ašmenis. Viena biurokratė man yra bloškusi priekaištą, kad neva esu pikta ir jai norėtųsi daugiau pozityvo. Šiltose duknose besivartančiai valdininkei galiu atsakyti, kad vertėtų to pozityvo paieškoti sukiužusiose vietinių gyventojų trobelėse. Gal ten jo rastų daugiau? Aukštumalės Hildegardą esu aplankiusi su Hilda Petereit ir Gerlinda Stunguriene rugsėjo pradžioje, nukakome ten ir paskutinę advento savaitę, vien tam, kad moteriai bent kiek nuskaidrintume prieššventinę nuotaiką kukliomis lauktuvėmis. Kad ir jos namus aplankytų vilties spindulys. Nes to spindulio namuose neradome, o ir sunku jį ten rasti patamsiuose… Hildegarda Strangalies gyvena be elektros, vanduo šuliny netinkamas gerti, trobelė sukrypusi, ant lauko sienų plevėsuoja polie­tileno skiautės, iš paskutiniųjų besistengdamos sulaikyti šilumą namuose. Viskas jau vos laikosi, grindys sutrešusios, krosnis baigia subyrėti, – atsidūsta moteris. Ir išties troba jau baigia nugyventi savo amželį, liūdnai žiūrėdama varganais langais į priešišką ir beširdį pasaulį. Jame nebelieka nei atjautos, nei gailesčio, vien tik nuogas, ledinis pragmatizmas. Elektros jungikliai byloja, kad kadaise čia šviesos būta, bet dabar ligota, silpna moteris gyvena patamsiuose. Vokiečių bendrijos „Heide“ vadovė G. Stungurienė ją nuolat aplanko, aprūpina būtiniausiais daiktais, bet man asmeniškai kilo klausimas: ar valdžios klerkai žino šią situaciją, ar ėmėsi veiksmų, kad bent kiek palengvintų šios vargdienės dalią? Juk ji mūsų bendruomenės narė, vietinė iki kaulų smegenų, puikiai besiorientuojanti, šviesaus proto, nors ir bemokslė, puikiai kalbanti vokiškai ir gražiai lietuviškai. Hildegarda su nerimu pranešė, kad girdėjusi, esą planuojama ją iškelti iš sodybos. Aišku, tokia sodyba juk rakštis, ji autonomiška ir dar su žmogumi, o krikščioniška moralė tebegyva, nesmagu juk palikti sesę Kristuje apleistą, mes gi nuožmūs krikščionys. Bet ir padėti nelabai norisi. Kol mes susirūpinusiais veidais feisbuke rypaujam dėl kylančių kainų, šiai moteriai išvis nėra kuo džiaugtis. Tai jau, matyt, mano paskutinės Kalėdos, – susigraudina atsisveikindama, o man smogia skausmas į paširdžius ir tegaliu ją apkabinti. Glėbesčiuoju ir jaučiu, kad tuoj apsiašarosiu, nes niekas taip neskaudina, kaip regėti vaizdai ir Hildegardos akys. Poniai socialinių tinklų pozityvistei tegaliu užduoti klausimą: kiek žmonių aplankėte apylinkėse, ar matėte, kaip jie gyvena, ar buvote pas Gerhardą Bendiks be rankų pirštų ir be abiejų kojų, kuris gyvena vis dar savarankiškai ir tokiam pat skurde? Kaip ir Hildegarda, tamsoje leidžianti dienas ir negalinti užkurti krosnies bei šildyti kambario. Mes patogiai ir šiltai sutiksime šventes, o jie tegalės žvelgti į juodą dangų, laukdami užsižiebiant Kalėdų žvaigždės… Jums tikriausiai sunku įsivaizduoti tai, ką išvydau tuose namuose, nes šiame gerovės ir klestėjimo pasaulyje, pilname besišypsančių ir laimingų veidų, vaizdai šie byloja ką kita – siaubingą atskirtį ir abejingumą artimam savo. Vietiniams, kurie visada čia gyveno, bet dėl siaubingų aplinkybių šiandien tenkinasi skurdo persisunkusia egzistencija, o ne pilnaverčiu gyvenimu. Kokiame šiltnamyje auginate savo pozityvizmą, kuriame bejausmybės sodelyje, poniute valdininke, ir kuo jį tręšiate? Pamario juodvarniai, vokiečiai ir lietuvininkai, svetimi ir nemylimi, apleisti ir paniekinti, lyg žaltvykslės rusenantys pelkių ir pievų apsupty… Plevenantys ir gęstantys lyg bitės, kurias beveik visi jie augina… tas slegiantis tuštumos jausmas prieš Kalėdas ir neviltis, kad negali išgelbėti visų, gniuždo. Bet aš kalbėsiu. Kad girdėtumėt ir žinotumėt – jie gyvi ir tebegyvena netoliese. Vien tam, kad Jūsų širdys nepavirstų akmeniu. Neturiu kitos išeities. Laimingų šviesių šventų Kalėdų visiems…
Raimonda CANDERIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių