• 29 lapkričio, 2021
|

Tu nesi vienas su savo problemomis

Aš ilgai galvojau, ar rašyti šia tema ar ne, bet nusprendžiau vis dėlto pasidalinti savo istorija. Gal ir keista, jog svarsčiau rašyti apie tai ar ne, nes kalbėti apie psichinę sveikatą mums turėtų būti tas pats, kas pasakyti, žinok, aš visą mėnesį sirgau gripu labai sunkiai. Dalijuosi tuo, nes žinau, jog yra vis dar daug asmenų, kurie kenčia nuo depresijos ir nesikreipia pagalbos. Kentėjau ir aš. Nuo socialinio nerimo, nuo depresijos ir tik bedugnėje supratau, kad visada nuo to kentėjau, o maniau, jog tai tiesiog toks gyvenimas arba mano asmenybė. Bet gyvenimas gali būti kitoks. Supratau tai tada, kai gavau tinkamą pagalbą.

Bedugnė atėjo netikėtai. Per karantiną. Jutau, kad man darosi nebegerai. Nebeišlipdavau iš lovos, o gulėdavau kaip akmuo ir verkdavau, nebeišsivalydavau dantų, nebepasidarydavau valgyti. Jausmas būdavo toks, kad mano kūnas sustingęs, sulėtėjęs. Išėjęs pasivaikščioti pajutau, kad aš net nebegaliu nutolti nuo namų nei kilometro. Išeiti į gatvę nebegalėjau, nes visa krūtinė tuoj persipildydavo nerimu ir atrodė, kad tuoj nukrisiu ant žemės. Neturėjau dėl ko liūdėti ar nerimauti, viskas mano gyvenime vyko sklandžiai, tačiau vidus liūdėjo ir nerimavo. Galvojau, tai laikina, viskas pasitaisys, tačiau nepasitaisė. Vėliau pradėjo į galvą lįsti mintys apie savižudybę, savęs žalojimą. Tada viskas peraugo į ketinimus, kad aš tikrai nusižudysiu, nes norėjau pabėgti nuo jausmų, kuriuos jaučiu.

Pradėjau atsiverti savo artimiausiems žmonėms, kas su manimi vyksta. Kalbėjau apie savo ketinimus nusižudyti. Mano artimasis, išgirdęs mano skausmą, užregistravo mane į kliniką Palangoje pas psichiatrą, tačiau laukti reikėjo porą mėnesių. Galvojau, kad sulauksiu, tačiau darėsi dar blogiau ir atrodė, jog aš to psichiatro niekada nebesulauksiu. Vėliau tėvas, taip pat išgirdęs mano skausmą, nuvežė į psichikos sveikatos centrą. Registratūroje pasakė, kad po mėnesio. Netekau jėgų, tada sutrikau ir pasakiau situaciją, kad aš nebeištversiu, priimkit mane šiandien be eilės. Man pasisekė ir priėmė tą pačią dieną, gavau skubią pagalbą.

Už poros mėnesių važiavau pas kitą psichiatrę Palangoje, kad patekčiau į LSMU kliniką gydytis savo nerimo, depresijos. Vietą gavau, tad daug laiko vasarą praleidau važinėdamas ten ir gydydamas savo vidų. Aš nepritariu vien vaistų gėrimui, jie yra tik įrankis, manau, kad didžiausią įtaką pasveikimui duoda darbas su savimi. Palangoje gavau visą dėmesį iš gydytojų ir terapeutų. Patys geriausi atsiliepimai šiai klinikai, aš atsistojau ant kojų, ir labai daug ką pakeitė tas intensyvus laikotarpis mano gyvenime.

Viskas mano rankose, tad intensyviai lankiausi pas psichoterapeutą, psichiatrą, gėriau vaistus (dar ir dabar juos geriu), papildomai daug skaičiau ir domėjausi depresija ir nerimo sutrikimais, užsiiminėjau ir toliau savipagalbos būdais. Dariau tai ir anksčiau prieš savo diagnozę, tačiau, matyt, kažką ne taip, nors gal būtų buvę dar blogiau, jeigu būčiau nieko nedaręs dėl savo psichinės sveikatos?

Šiuo metu jaučiuosi gerai, manęs nebekamuoja nerimas, depresijos simptomai. Nors liko daug kelio nueiti, kad visiškai išgyčiau, bet kaip ir sau sakau, kelionė į save trunka visą gyvenimą ir aš dėl to nenustosiu, nes man tai duoda labai daug naudos. Gal kiti ir nesupranta, ką darau tame psichoterapeuto kabinete, bet aš ten daug ką išmokstu, tai yra geriausia investicija į save. O diagnozė nėra nuosprendis, tai ženklas, kad reikia sustoti ir atsigręžti į save. Krizės mus tik užaugina. Man ši gyvenimo krizė davė labai daug ir ačiū gyvenimui, kad neatėmiau sau gyvybės, nes būčiau nebeišvydęs tiek daug gražių dalykų, o kiek dar visko laukia gražaus…

Nekentėkite, nes kentėti nėra meniška. Daugiau informacijos www.iveikdepresija.lt

Danielius EINIKIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių