Nenoriu, kad mane mulkintų
Tokia ta mūsų prigimtis, kad mus nuolat kažkas sąmoningai, o ir nesąmoningai veikia. Esame socialios būtybės, o tai reiškia, kad mums svarbus ir kitų žmonių elgesys. Mūsų nuomonę arba požiūrį gali veikti įvairios propagandos ar žiniasklaida. O ką pirkti ir vartoti, nusprendžia reklamos, socialinių medijų algoritmai, žaisdami mūsų emocijomis. Aš dėl to jaučiuosi blogai, bet išeitis yra – domėtis, ugdyti kritinį mąstymą, sąmoningumą. Nes kitaip iškyla rizika tapti žuvimi vandenyje, kuri pasimauna ant gardaus slieko.
Būtina kelti klausimus
Pastebėjau, kad feisbuko siena itin intensyviai pradėjo mirgėti nuo reklamų prieš juodąjį penktadienį. Kiek daug gražių batų, rūbų, įvairių prietaisų ir kitokių daiktų, kurių man nereikia, bet reklamos bando įtikinti, kad reikia! Ne stebuklas, kad verslo esmė yra uždirbti pinigus, o tai reiškia, kad jų tikslas – manipuliuoti įvairiais būdais, kad mane įtrauktų į vartojimą. Tie emocingi šūkiai, užrašai, kad liko tik keli vienetai ir galiu nebespėti! Tas tiksintis laikrodukas, kuris rodo, kad greitu metu baigsis akcija, o kur dar pirkdamas vieną, antrą gauni nemokamai! Klausiausi „Mokslas be pamokslų“ tinklalaidės, kurioje mokslininkė dalijasi apie tai, kaip manipuliuojama žmonių elgesiu per išpardavimus. Labai rekomenduoju paklausyti, sužinoti ir neleisti savęs mulkinti!
Kalbant apie nesąmoningą įtaką. Išbėriau keiksmus apie vieną politiką. Tada įsijungė mano vidinis psichologas, kviečiantis susimąstyti, kodėl aš turiu nuomonę apie kažką, su kuo man niekada neteko susidurti ar pasidomėti realiais ir patikimais faktais. Tas liežuvio laidymas apie viską, ko net nežinai, man panašus į dalyvavimą pikete. Kada stovi su plakatu, bet kai žurnalistai kažko paklausia, akivaizdu, kad tas žmogus net pats nesuvokia, ką jis čia veikia. Esmė tokia, kad naudinga kelti klausimą, kodėl aš galvoju taip, kaip galvoju?
Knyga „Žmonių zoologijos sodas“
Prieš perkant galima užduoti tą patį klausimą. Kas mane įtikino, kad man tikrai reikia šios prekės? Kodėl aš galvoju, kad vienas telefono modelis yra blogas, bet „iPhone“ – tai pats geriausias. O jeigu neturiu belaidžių originalių ausinukų, galiu sau leisti tik paprastesnius, tai rinksiuosi neklausyti muzikos, kol negausiu tų originalių už porą šimtų. Atrodo visiškas absurdas!
Prisiminiau knygą „Žmonių zoologijos sodas“, kuri aprašo priežastis, kodėl žmonės aria, kad nusipirktų tą daiktelį. Išsamiai aprašoma, ko jie tokiu būdu siekia, net nesuvokdami, kad gyvena iliuzijoje. Dalijuosi viena citata iš šios knygos: „Statuso simbolis yra tai, ką galite sau leisti, t. y. materialiniai daiktai; galios mėgdžiojimas yra dalykai, kurių sau leisti negalite, tačiau vis tiek perkate.“ Tačiau norint suprasti platesnį kontekstą, teks čiupti tą knygą ir skaityti. Nesuprantu, kodėl ji nemirga tarp knygų reklamų, nes ten tiek daug atsakymų apie mūsų prigimtį. Nors ko čia nesuprasti, verslas siūlo tai, ką žmonės geriausiai vartoja…
Rasti balansą
Turiu stiprų norą būti ne tik dvasinguoliu, bet ir protinguoliu. Bet pasimaunu ir aš ant keistų situacijų. Po paskaitų užsukau į parduotuvę nusipirkti pyragaičio. Pamačiau nukainotus pyragus, kuriuos reikia suvartoti tą pačią dieną, nes baigiasi galiojimo laikas. Man tiko. Bet kai pasiėmiau tą prekę, man iš kažkur giliai išlindo gėda, kad perku tokią prekę. Eidamas link kasų uždengiau tą lipduką, kuris žymi, kad tai nukainota prekė. Galvojau, o kas man įsakė, kad tokią prekę pirkti yra blogai? Iš kur visa tai kyla? Ar aš dėl to prastesnis? Juk tai dar vienas absurdas!
Ir viskas gerai, kad norisi kažkokių daiktų, be kurių mes vis tiek galėtume gyventi. Mano tikslas nėra priversti nieko nepirkti. Aš irgi noriu ir tų batų, kuriuos man dabar vis meta, nes reklamos algoritmas pagavo, kad juos apžiūrėjau. Bet nepirksiu, nes žinau, kad man jų nereikia. Juk viskam reikia balanso ir nepamiršti, kad mums reikia ne tik daiktų, bet ir neapčiuopiamų dalykų, kurie mus darytų žmonėmis.
Danielius EINIKIS